Vilniaus universitetas puoselėja senąsias tradicijas. Sudėtinguose istorijos vingiuose daug kas pražuvo, pasikeitė, buvo panaikinta, tačiau išliko prisiminimuose.

Buvęs universiteto studentas Stanislovas Moravskis savo atsiminimuose apie jaunystės dienas Vilniuje aprašo daktaro laipsnio teikimo ceremoniją: „Aula, t.y. didžiulė paradinė universiteto salė, paprastai būdavo sausakimša. […] ceremoniją pradėdavo rektorius, apsigaubęs purpurine aksomine, auksu gausiai siuvinėta mantija, pamušta baltu atlasu – tarp studentų buvo kalbama, kad ją akademijai dovanojęs dar karalius Steponas. Prieš rektorių eidavo bedelis, apsitaisęs paradiniu munduru, ir nešdavo sidabrinę lazdą, taip pat karaliaus Stepono dovanotą. Paskui rektorių eidavo dekanas, po to profesoriai ryškiai raudonomis pelerinomis su gobtuvais ir togomis… […] Visa tai darė nuostabų vaizdą. Kai po to Paryžiuje pamačiau viešus miesto arba aukščiausiųjų krašto rūmų susirinkimus, paryžietiškų apdarų skurdumas man rėžė akį […]. Jeigu jiems būtų tekę pamatyti anuometinę Vilniaus universiteto eiseną!“ Panašiai, stebėdamas Prancūzijos akademijos iškilmes, savo atsiminimuose jas su Vilniumi lygino kitas buvęs studentas, vėliau Čilės Santjago universiteto rektorius gamtininkas Ignas Domeika.