Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro Neurobiologijos ir biofizikos katedros mokslininkai ieško medžiagų, kurios leistų sukurti vaistus, išgydysiančius priklausomybę nuo alkoholio. Laboratorinių tyrimų su žiurkėmis metu mokslininkai bando sumažinti šių gyvūnų savanorišką alkoholio vartojimą. Procesas yra sudėtingas, o sėkmingos gyvūnų gydymo schemos toli gražu ne visada gali būti pritaikytos žmogui.

„Daugiau kaip 20 metų vykdau mokslinius tyrimus, susijusius su priklausomybe nuo alkoholio. Jeigu doktorantūros metu ar iškart po jos manęs kas nors būtų paprašęs paaiškinti, kas yra priklausomybė nuo alkoholio, būčiau labai lengvai paaiškinusi pasitelkdama vyraujančias teorijas ir net būčiau galėjusi įvardyti veiksmingus gydymo metodus. Tačiau kuo ilgiau dirbu šioje srityje, tuo viskas atrodo sudėtingiau ir klausimų kyla vis daugiau“, – sako VU Neurobiologijos ir biofizikos katedros mokslininkė profesorė Valentina Vengelienė.

Alkoholis konkretaus taikinio smegenyse neturi

Bet kuri psichoaktyvi medžiaga vienaip ar kitaip paveikia nervų sistemos veiklą. Ji turi taikinį smegenyse: jungiasi prie jose esančių nervinių ląstelių paviršiaus receptorių ar kitų taikinių ir gali aktyvuoti, slopinti arba kitaip paveikti smegenyse vykstančius procesus.

„Psichoaktyvios medžiagos dažniausiai turi savo individualius taikinius. Pavyzdžiui, kokainas užblokuoja dopamino transporterius, psichodelinės medžiagos taikosi į serotonino receptorius. Smegenyse taip pat yra opioidų, kanabinoidų, nikotininiai receptoriai. Alkoholis šiuo atveju yra išimtis ir vieno specifinio taikinio smegenyse neturi. Bet labai svarbu, kad alkoholio molekulės pereina visus biologinius barjerus, tad, daugiau jo išgėrus, juo prisisunkia visas mūsų kūnas“, – paaiškina mokslininkė.

Alkoholis paveikia bent 6–7 neuronų receptorių ar jonų kanalų veiklą ir pakeičia įvairių neurotransmiterių sistemų funkcionavimą. Kaip vieną iš pavyzdžių mokslininkė pateikia neurotransmiterį glutamatą, dėl kurio nervinis signalas iš vieno neurono perduodamas į kitą.

„Glutamatą sintetina apie 90 proc. visų neuronų tam, kad jie galėtų „komunikuoti“ tarpusavyje. Alkoholis jungiasi prie kalciui pralaidaus glutamato receptoriaus, taip sumažindamas šio receptoriaus aktyvumą. Šie receptoriai nėra visai užblokuojami, bet yra prislopinami. Taigi išgėrusio žmogaus smegenyse, signalui atėjus iš vieno neurono, perdavimas į kitą neuroną bus trumpalaikis ir daug silpnesnis. Tad alkoholis neuronų komunikavimą paveikia taip, kad smegenų sužadinamumas ir aktyvumas mažėja“, – pasakoja prof. V. Vengelienė.

Svarbu suprasti, kad nervų sistema yra plastiška ir prisitaiko prie kintančios aplinkos, įskaitant ir į smegenis patekusį alkoholį. Alkoholiui sumažinus glutamato receptorių aktyvumą, neuronai šių receptorių prisintetina daug daugiau ir jie yra jautresni glutamatui.

„Nustojus vartoti alkoholį, smegenyse vis dar lieka daug jautrių receptorių, kurie pasitinka iš neuronų ateinančius nervinius impulsus. Smegenų sužadinamumas ir aktyvumas padidėja ir pasireiškia ūmus abstinencijos sindromas. Tuo pat metu per glutamato receptorius į ląsteles patenka didelis kalcio kiekis, kuris sužadina tam tikrus mechanizmus, lemiančius neurono žūtį“, – sako tyrėja.

Vartodami alkoholį apsinuodijame ir kitomis medžiagomis

Neuronų žūtį psichoaktyvias medžiagas vartojančių žmonių smegenyse lemia ir šalutiniai veiksniai: kylantis stresas, organizme prasidėję uždegimai, vertingų maistinių medžiagų trūkumas ir kiti. Kuo didesnį alkoholio kiekį suvartoja žmogus, tuo daugiau receptorių yra paveikiama ir tuo daugiau fermentų reikalinga alkoholiui suskaidyti.

„Alkoholis pereina visus biologinius barjerus, tad patekęs į skrandį jis pereina skrandžio sienelę, patenka į kraują ir iškart kepenų fermentai jį pradeda ardyti. Pirmiausia jis paverčiamas acetaldehidu, o acetaldehidas virsta acto rūgštimi, kuri pašalinama su šlapimu. Esant didesniam alkoholio kiekiui ar vartojant stipresnį alkoholį, jo degradacija užtruks, nes fermentai nespės su šia medžiaga susidoroti. Tad mažą alkoholio kiekį fermentai sugeba sunaikinti ir pašalinti, o didelio kiekio jau nespėja“, – sako mokslininkė.

Pavartojus alkoholio nemalonūs pojūčiai kyla dėl to, kad organizmas apnuodijamas tarpiniu alkoholio degradacijos produktu – acetaldehidu. Kuo daugiau suvartojame alkoholio, tuo daugiau fermentų „įdarbiname“ ir jie nebegali pašalinti į organizmą patenkančių kitų biologiškai aktyvių medžiagų (toksinų, vaistų), tad apsinuodijame ir kitomis medžiagomis.

„Esant dideliam alkoholio kiekiui, neužtenka fermentų atlikti ir šios medžiagos degradaciją ir biologiškai aktyvių medžiagų detoksifikaciją. Tad didesnis alkoholio kiekis lemia, kad mes apsinuodijame dar ir kitomis į mūsų organizmą patenkančiomis medžiagomis, nes mūsų fermentai „nebespėja suktis“. Vartojant vaistus, įsijungia kepenų fermentai, kurie juos pašalina. Būtent dėl to draudžiama vartoti alkoholį, kai vartojami tam tikri vaistai. Vaistų dozė būna apskaičiuota planuojant, kad mūsų kepenys iškart puls juos ardyti, o jeigu kepenų fermentai „užimti“ alkoholio degradacija, mes perdozuojame vartojamus vaistus“, – pasakoja prof. V. Vengelienė.

Priklausomybės atsiradimą lemiančių veiksnių yra ne vienas

Vienas iš veiksnių, lemiančių priklausomybės psichoaktyviai medžiagai atsiradimą, yra mūsų genetika.

„Mokslininkai metų metus bando išsiaiškinti, kokia genų seka ar amino rūgštis lemia šią priklausomybę. Kandidatų yra nemažai, bet vis dar nėra vieno atsakymo. Tikimasi, kad kompiuterinės technologijos leis sukurti metodus, kurie galės tuos genus išsiaiškinti. Panašu, kad tai bus ne vienas genas, o visa jų kombinacija. Na, o kol kas galime stebėti giminaičius ir bandyti atsekti paveldimumą. Manoma, kad paveldėjimas padidina tikimybę tapti priklausomam nuo alkoholio apie 50 proc.“, – sako prof. V. Vengelienė.

Kitas ne mažiau svarbus priklausomybę sukeliantis veiksnys yra mus supanti aplinka. Aplinką, skirtingai nei savo genus, mes galime pakeisti. Tik labai svarbu į tai atkreipti dėmesį dar vaikystėje.

„Mažas vaikas pasaulį suvokia taip, kaip mato. Jeigu jo pasaulis yra toks, kuriame žmonės vartoja psichoaktyvias medžiagas ir tai yra normalu, vaikas pats pradės jas vartoti anksti, kai jo smegenų žievė dar nebus galutinai susiformavusi. Tad alkoholis turės įtakos tiek smegenų formavimuisi, tiek vaiko elgsenai“, – sako tyrėja.

Labai svarbu suvokti, kad nuo pat vaikystės suformuoti įvaizdžiai ir normos lemia mūsų sprendimus ateityje. Kitaip tariant, mes klaidingai manome, kad vienoje ar kitoje situacijoje darome pasirinkimą.

„Jeigu pamatome baisų šunį, akys perduoda informaciją smegenims, kur suvokiama, kad šuo baisus ir širdis ima daužytis. O jeigu viso to nebūtų? Jei širdis nesidaužytų, ar suprastume, kad išsigandome? Būtent tokią reakciją į šunį lėmė visi iki tol sužinoti ir patirti dalykai, kurie mus suformavo. Tad jeigu ant stalo stovi alkoholio butelis, tuo momentu tu jau nesirenki, ar jį vartoti. Tavo pasirinkimas yra nulemtas genetikos, aplinkos normų, užkoduotų neuroniniuose tinkluose, ir kitų veiksnių, kurie mus formavo iki to momento“, – sako prof. V. Vengelienė.

Trečias priklausomybę lemiantis veiksnys yra ilgalaikis psichoaktyvios medžiagos vartojimas. Ši medžiaga pakeičia nervų sistemos plastiškumą: pavyzdžiui, glutamato atveju neuronai ima sintetinti daug daugiau glutamato receptorių. Nustojus vartoti, jų skaičius grįžta į normą. Naudojant psichoaktyvias medžiagas ilgą laiką ir veikiant neuronus nuolatos, tas sugebėjimas prisitaikyti pamažu sutrinka.

„Ilgai vartojant psichoaktyvią medžiagą, tam tikri pokyčiai visiškai nebeatsistato. Išsiderina visas smegenų komunikacijos mechanizmas: pasikeičia neuroniniai tinklai, sutrinka bendravimas tarp atskirų neurosistemos dalių. Visa tai irgi lemia, kad į ant stalo stovintį alkoholio butelį smegenys reaguos jau kitaip“, – teigia mokslininkė.

Cukrus, kava ir kiti „narkotikai“

Viešojoje erdvėje dažnai galime išgirsti, kad priklausomybę sukelia ir kava ar cukrus. Prof. V. Vengelienė pažymi, kad labai svarbu atskirti terminus, kuriuos vartojame, nes ši priklausomybė yra visai kitokios formos. Psichiatrijos srityje anglų kalba mokslininkai vartoja du terminus: dependance ir addiction.

„Addiction yra priklausomybės forma, pasižyminti elgesio kontrolės praradimu, kada nesvarbios jokios pasekmės. Tai yra psichologinė priklausomybė, kurią ir bandoma gydyti. Psichologinė priklausomybė yra visų trijų aukščiau išvardytų veiksnių pasekmė – neuroniniai tinklai persigrupuoja, nervų sistemos plastiškumas sumažėja ir žmogaus reakcijos į aplinkos stimulus (pvz., alkoholio butelį) „užsifiksuoja“. Tokią priklausomybę šiuo metu imta vadinti alkoholio vartojimo sutrikimu (angl. alcohol use disorder). Visai kitaip yra su fizine priklausomybe (dependance). Kaip jau minėjau anksčiau, vartojant alkoholį smegenys prisintetina papildomų glutamato receptorių. Tad dabar, kad smegenys tinkamai veiktų, jose nuolat turi būti alkoholio. Tai reiškia, kad smegenys yra priklausomos nuo (dependent on) alkoholio, o jį atėmus jos funkcionuos „nebeteisingai“, – sako tyrėja.

Fizinės priklausomybės galima atsikratyti gana lengvai ir tokia ūmi abstinencija tęsiasi tik keletą dienų. Vykdoma nemažai mokslinių tyrimų, siekiant išsiaiškinti, ar kofeinas sukuria psichologinę, ar tik fizinę priklausomybę.

„Jeigu geriame kavą kiekvieną rytą ir jos neišgersime, tikėtina, kad viduryje dienos pradės skaudėti galvą, imsime žiovauti. Šie požymiai gali trukti ir keletą dienų, bet jie praeina ir priklausomybės nelieka. Šiuo atveju nervų sistema buvo priklausoma nuo kavos ir tam tikri dalykai smegenyse jau buvo pasikeitę ir prisitaikę, tad atėmus kavą jaučiame silpnus abstinencijos požymius. Bet ar įvyko negrįžtamas elgsenos pokytis, dar yra diskutuojama“, – aiškina mokslininkė.

Žiniasklaidoje vis dažniau išgirstame teiginį, kad cukrus taip pat yra narkotikas. Prof. V. Vengelienė su tuo nesutinka ir sako, kad priklausomybė nuo cukraus negali būti apibūdinama terminais dependance ar addiction.

„Mes esame gyvūnai, kuriuos kontroliuoja natūralūs atpildai ir natūralios bausmės. Cukrus šiuo atveju yra mūsų natūralus atpildas. Jis mums yra maistas, iš kurio pasigaminame energiją. Tad nuo cukraus esame priklausomi tiek pat, kiek nuo deguonies ir nuo vandens. Bet tai nėra tas pats kaip priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų. Žinoma, yra ir tokia problema – valgymo sutrikimai“, – sako prof. V. Vengelienė.

Alkoholis: drausti ar riboti?

Istorijoje buvo nemažai bandymų uždrausti alkoholį, suvokiant ir įvertinant jo žalą. Vis dėlto šie draudimai būdavo trumpalaikiai ir kisdavo kartu su politinėmis jėgomis.

„Musulmoniškos šalys alkoholio nevartoja. Tai yra dalis jų kultūros. Be to, jie vartoja kitas psichoaktyvias medžiagas. JAV, Kanadoje, Suomijoje, Norvegijoje taip pat buvo visiškai uždraustas alkoholis. Tai vyko prieš 100 metų, bet draudimas išsilaikė tik apie 10 metų ir šios šalys pasidavė. Reikia suprasti, kad valdžios priimami sprendimai išreiškia žmonių valią, ir jeigu didžioji dauguma priešinasi, tai uždrausti sudėtinga“, – teigia prof. V. Vengelienė.

Tačiau mokslininkė sutinka, kad valdžia turi imtis priemonių ir gali panaikinti psichoaktyvių medžiagų reklamą ir sumažinti prieinamumą.

„Šios priemonės yra efektyvios. Jos neišgelbės priklausomų žmonių, bet turi didelę įtaką vaikams ir paaugliams. Dažnai reklamose vaizduojami besimėgaujantys alkoholiu veikėjai yra pateikiami kaip šaunūs, sektini pavyzdžiai. Tokios reklamos formuoja klaidingą jaunimo pasaulio suvokimą“, – sako tyrėja.

Vienas iš vaizdinių, kurie yra gajūs mūsų visuomenėje – kad vyrams vartoti alkoholį yra sveikintina ir šaunu, o moterims tiesiog nepadoru.

„Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl moterys vartoja alkoholį rečiau nei vyrai. Laboratorinių tyrimų metu pastebėjome, kad, žiurkėms leidžiant laisvai rinktis alkoholį arba vandenį, žiurkių patelės alkoholį renkasi daug dažniau nei patinai. Tad galime daryti prielaidą, kad dažnesnis vyrų alkoholio vartojamas nėra užprogramuotas gamtos, bet labiau padiktuotas socialinių normų“, – pasakoja mokslininkė.

Veiksmingiausių gydymo būdų paieškos

Vienas iš priklausomybės nuo alkoholio gydymo būdų yra specialiai tam skirti vaistai. Šiandien tokių vaistų jau turime ne vieną, o jų veikimo mechanizmai yra skirtingi.

„Vieni iš anksčiau vartotų vaistų blokuodavo acetaldehido virtimą acto rūgštimi ir žmogaus organizmas buvo smarkiai apnuodijamas ilgą laiką. Kitaip tariant, išgėrus žmogui buvo labai labai bloga. Tik bėda ta, kad dažnu atveju priklausomybė nuo alkoholio yra psichologinė ir žmogus negali savęs kontroliuoti. Jis jaučia stiprų poreikį išgerti alkoholio ir tai, kad vėliau jam bus labai labai bloga, jo jau neatbaido. Tad tokio vaisto veiksmingumas buvo plačiai kritikuojamas“, – sako prof. V. Vengelienė.

Kiti šiandien vartojami vaistai turi kitokį mechanizmą, bet ir jie padeda tik nedidelei daliai žmonių. Tad mokslininkai siekia surasti, kokia yra to priežastis ir pagal kokius parametrus reikėtų parinkti vaistą, kuris padėtų vienam ar kitam žmogui.

Greta kuriamų vaistų egzistuoja ir kitos gydymo strategijos. Viena tokių – ekologinis momentinis vertinimas (angl. ecological momentary assessment, EMA), kurio metu nuo psichoaktyvios medžiagos priklausomas (ar ja piktnaudžiaujantis) žmogus veda specialų dienoraštį ir bent kartą per dieną bendrauja su savo psichiatru.

„Psichiatrui žmogus papasakoja, kokie reikšmingesni įvykiai įvyko tą dieną: kokiose situacijose buvo patiriamas stresas, kokios buvo džiugios akimirkos ir panašiai. Be to, registruojamos situacijos, kada kilo noras vartoti alkoholį ir kada ši medžiaga buvo vartojama. Iš šio dienoraščio ryškėja padieniai įvykiai, kada tikimybė gerti didėja, o kada mažėja. Tai yra labai individualu, pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad vieniems žmonėms stresas didina tikimybę gerti, o kitiems mažina“, – pasakoja mokslininkė.

Mokslininkai siekia išsiaiškinti, kokie yra skirtumai tarp priklausomybę patiriančių žmonių ir kokie veiksniai didina tikimybę vartoti alkoholį. Labai svarbu nustatyti veiksnius, didinančius šią tikimybę, nes pagal tai būtų galima parinkti gydymą.

„Priklausomybę patiriančiam asmeniui pastebėjus, kad noras vartoti alkoholį didėja tuomet, kai jis prastai išsimiega, reikia rasti būdų, padedančių užtikrinti jo kokybišką miegą. Tuomet gal ir priklausomybė ims mažėti. Turint užtektinai duomenų, į naujų alkoholio gydymo metodų paieškas bus įtraukti ir duomenų mokslininkai. Iš didelio kiekio duomenų jie galės išskirti veiksnius, kurie yra svarbiausi priklausomybę patiriantiems žmonėms“, – ateities perspektyvas mato profesorė.

Prof. V. Vengelienė pažymi, kad kasdienis dienoraščio vedimas suteikia daug naudingos informacijos ne tik psichiatrui, bet ir priklausomam žmogui. Jis gali identifikuoti situacijas, kada noras vartoti alkoholį didėja ar mažėja, ir pagal tai planuoti savo veiklas.

„Mano patarimas norintiems atsikratyti alkoholio priklausomybės būtų kuo daugiau socializuotis ir užsiimti mėgstamomis veiklomis. Tiek laiko leidimas su giminaičiais ir draugais, tiek buvimas tarp žmonių, kurie susiduria su alkoholio vartojimo problema, galėtų padėti grąžinti gyvenimą į savo vėžes“, – teigia mokslininkė.