Simono Lukoševičiaus nuotr.

Balandžio 29, 30 ir gegužės 6 d. Vilniaus universiteto (VU) Teatro salėje žiūrovų laukia premjera – VU Kinetinio teatro ir režisieriaus Andriaus Pulkauninko šiuolaikinio šokio spektaklis „Replika“. Tai drąsus, ribas išplečiantis scenos meno eksperimentas, kuriame vienu iš kūrėjų tampa dirbtinis intelektas (DI). DI šiame kūrinyje veikia kaip meninis balsas – ne tik padedantis, bet ir kuriantis: formuojantis vizualines struktūras, žadinantis emocijas ir keliantis esminius klausimus apie mūsų pačių tapatybę ir santykį su technologijomis.

Dialogas tarp žmogaus ir DI

Režisierius A. Pulkauninkas pažymi, kad DI šiame procese buvo ne tik įrankis, bet ir bendraautoris.

„Dirbtinis intelektas spektaklyje nebėra tik techninis sprendimas. Jis kuria vizualinę kalbą, kuri kartais atrodo net bauginanti. Žmogaus bruožai išsikreipia: akys tampa žvairos ar paklaikusios, žvilgsnis praranda kryptį, veido forma susiskaido. Drabužiai keičia savo faktūras, spalvas, ant jų atsiranda keistos formos, kvadratai, lyg DI pats klystų, bet kartu ir kurtų naują estetiką. DI nesiūlo „teisingo“ atvaizdo – jis siūlo mutaciją, perinterpretavimą, keistą, bet paveikią alternatyvą“, – sako A. Pulkauninkas.

Režisierius atkreipia dėmesį į netikėtumo aspektą, kuris atsiranda bendradarbiaujant su DI. „Viena iš labiausiai jaudinančių DI savybių – jo savarankiškumas. Jis dažnai sukuria tai, ko iš jo net neprašome – netikėtus objektus, tekstūras, vizualinius sprendimus, kurie iš techninio elemento staiga virsta savarankiška menine išraiška.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Tokie momentai ne tik vizualiai stebina, bet ir verčia susimąstyti – tarsi įsitrauki į pokalbį, kuriame DI atsako ne į tai, ko klausi, o bando nuspėti, kodėl apskritai klausi. Tai, ką DI generuoja, man dažnai primena baltąsias eiles – be aiškios struktūros, bet įgaunančias vertę, kai kas nors iš šalies pasako: „Tai prasminga.“ DI kuria tarsi iš nieko – be emocijos, be intencijos, bet mes suteikiame jo sukurtam vaizdui prasmę. Ir kai jis netikėtai pataiko į mūsų vidinę nuojautą, mes tai priimame kaip patvirtinimą. Tai abipusis žaidimas – mes ieškome DI pritarimo, o jo „atsakymai“ tampa prasmingi tik todėl, kad patys juos tokiais laikome“, – apie spektaklio kūrimo procesą pasakoja režisierius. Jis priduria, kad taip tarp žmogaus ir DI užsimezga keistas, bet galingas grįžtamasis ryšys – pokalbis, kuriame abu ieško prasmės vienas kitame. Būtent tokioje nejaukioje, bet įdomioje zonoje gimsta „Replika“.

Spektaklis kaip judesio manifestas

„Replika“ tyrinėja žmogaus ir DI susidūrimą per šokį, vaizdą ir garsą. Spektaklį sudaro 12 trumpų veiksmų, iš kurių kiekvienas atspindi tam tikrą gyvybės, sąmonės ar civilizacijos vystymosi etapą. Judesio kompozicijos varijuoja nuo sinchroninių kontaktinių struktūrų iki dekonstruotų, individualizuotų fragmentų. Spektaklio choreografija sukurta glaudžiai bendradarbiaujant su VU Kinetinio teatro šokėjomis – joms buvo pateiktos choreografinės gairės, paremtos biologiniais ir fizikiniais reiškiniais: nuo planetų formavimosi iki vartotojiškos visuomenės refleksijos.

Scenoje skleidžiasi hibridiniai kūnai – tiek fiziškai, tiek estetiškai. Judesys čia tampa gyvybės metafora: replikuojantis, transformuojantis, įsikūnijantis vis nauju pavidalu. Spektaklis kviečia permąstyti, ką reiškia būti gyvam pasaulyje, kuriame kopijos kartais pakeičia originalą, o emocijas ir santykius gali simuliuoti nebe žmogus, bet algoritmas.

Kūnas, kodas ir kūrėjai

„Replika“ – tai ne tik technologinis ar biologinis terminas, bet ir mūsų nuolatinio prisitaikymo, atsinaujinimo ir savianalizės metafora. Kiekvienas spektaklio judesys – tai replika, atliepianti amžinus gyvybės klausimus: kas yra meilė? Laisvė? Tapatybė? Priklausymas? Kur baigiasi žmogus ir prasideda jo technologinė versija?

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Spektaklio projekcijos vaizduoja ne tik fizines transformacijas – nuo molekulių iki žmogaus, bet ir emocinius peizažus, kuriuose DI tampa ne tik stebėtoju ar kartotoju, bet galiausiai – ir pačiu kūrėju. Vizualiniuose sluoksniuose organiški dalykai jungiasi su sintetiniais: plastikas, metalas, tekstilė ir elektronika tampa naujo pasaulio, naujos tikrovės statybine medžiaga. „Replika“ – tai veidrodis, į kurį žiūrime visi. Kartais jame atpažįstame save. Kartais – jau tik kopiją.

Spektaklio „Replika“ kūrybinę komandą sudaro režisierius A. Pulkauninkas, choreografė Goda Laurinavičiūtė, vaizdo projekcijų menininkas Šarūnas Kuckailis, kompozitorė Kotryna Jančauskaitė ir scenografė Eglė Jovaišaitė.

VU Kintetinio teatro spektaklio premjera vyks balandžio 29, 30 ir gegužės 6 d. 19.00 val. VU Teatro salėje. Bilietus į spektaklį galite įsigyti čia.

Spektaklio parodymą organizuoja VU Kultūros centras.