Ar laukiate Kalėdų? Tai ypatinga šventė, kai ore tvyro geros nuotaikos, namus puošia mirganti eglutė ir, be abejo, kai apsilanko taip laukiamas Kalėdų Senelis. Tačiau Kalėdų Seneliai – ne mistinės būtybės, o realūs žmonės. Nors jiems Kalėdos – pats darbymetis, tačiau įdomu, ko gi laukia patys Seneliai, kokios jų Kalėdos. Ne paslaptis, kad šio „darbo“ nesikrato studentai – didžiųjų švenčių dienomis noriai tampa kalėdiniais personažais.
„Vaidinti Kalėdų Senelį man daugiau malonumas nei darbas“, – teigia Edgaras, jau kelerius metus vieną gražiausių metų švenčių praleidžiantis su Kalėdų Senelio kostiumu. Žurnalistiką studijuojantis vaikinas pirmą kartą persirengti nusprendė dar mokydamasis aštuntoje klasėje, nes šis darbas jam atrodė nesunkus ir gana pelningas. Pirmaisiais metais Edgaras pats ieškojo darbo vaikų darželiuose ir mokyklose. Vėliau šio Senelio vaidinimus norintys išvysti klientai patys Edgarą susirasdavo. Jau po pirmųjų pasirodymų Edgaru susižavėjo ir pagyrų jam negailėjo švenčių dalyviai. Tai paskatino vaikiną dirbti toliau. Meilė darbui kasmet augo, pelnas – taip pat. Dabar Edgaras dirba viename renginius organizuojančiame kultūros centre. Kalėdų Senelis Edgaras vaikams atneša ne tik maišą dovanų, bet ir linksmina dainomis, eilėraščiais, pasakomis, žaidimais.
Iki šiol klientus Edgaras linksmino be padėjėjų, tačiau šiemet jo pašonėje bus galima išvysti žavią snieguolę. Kalėdų Senelis mano, kad tai dar labiau padidins populiarumą. Žmogus, vaidinantis Kalėdų Senelį, turi degti meile vaikams. „Nesuvaidinsi, jeigu nebus tavo širdyje meilės“, – įsitikinęs Edgaras. Vaikystėje Edgaras labai tikėjo Kalėdų Seneliu ir visada jo labai laukė, bet dažniausiai dovanas po eglute rasdavo taip Senelio ir neišvydęs.
Susitikimai su Kalėdų Seneliais, nykštukais ir snieguolėmis jau nieko nebestebina, bet turbūt suglumtume, jei į duris pabelstų gyva Kalėdų eglutė. Lietuvių filologijos studentei Eglei jau ne kartą teko vaidinti būtent tokį personažą. „Mano tėtis vaidindavo Kalėdų Senelį, – pasakoja Eglė. – Tai buvo tiesiog draugų ir pažįstamų šeimoms rengiami pasilinksminimai. Tapti Kalėdų Senelį lydinčia eglute mane ir paskatino tėtis. Drauge rengdavome įdomią programą su dainomis ir žaidimais ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.“
Mergina, spintoje suradusi žalią suknelę, truputį ją pataisė ir papuošė kalėdiniais blizgučiais – ir ji tapo puikiu eglutės kostiumu. „Ši veikla man labai patiko, buvo linksma, be to, džiaugiausi matydama besišypsančius veidus“, – pasakoja Eglė. Pasitaikydavo ir netikėtų situacijų, pavyzdžiui, nutraukta senelio barzda ar nosis. Tai netrikdydavo, netgi dar labiau visi pralinksmėdavo, kai vietoj baltos Kalėdų Senelio barzdos pasirodydavo truputį trumpesnė juoda – tikra jos tėčio barzda. Pagrindiniai „eglės“ darbai buvo deklamuoti eilėraščius ir teikti dovanas. Šių vaidinimų Eglė net nepavadintų darbu, nes ir pačiai tai buvo tarsi linksma atrakcija. „Nežinau, ar ateityje dar norėčiau vaidinti Kalėdų eglutę, tačiau tie pasirodymai paliko neišdildomus įspūdžius, kuriuos smagu prisiminti“, – kalbėjo Eglė.
Džiugu, kai kalėdiniai herojai ne tik neša džiaugsmą kitiems, bet ir patys maloniai prisimena savo vaidinimus. Belieka palinkėti, kad į kiekvienus namus pasibelstų Kalėdų Senelis, Snieguolė ar netgi eglutė, įnešdama į juos dalelę šventinės nuotaikos ir šilumos.
Ramunė Rubinaitė
Komentarų nėra. Būk pirmas!