Moterų teisių ir lyčių lygybės tyrimai, problemų identifikavimas ir jų sprendimas yra orientuoti į geresnio, teisingesnio, įtraukaus, žmogaus teises užtikrinančio gyvenimo kūrimą, tačiau būtent šios temos vis dar sulaukia priešiškų reakcijų.

Kaip keitėsi požiūris į lyčių lygybę Lietuvoje per visą Nepriklausomybės laikotarpį? Kodėl vis dar nutinka, kad dalis visuomenės tarsi priešinasi tam, kas turėtų padėti sukurti laimingesnį gyvenimą jos nariams? Apie tai plačiau pasakoja jau tris dešimtmečius Vilniaus universitete (VU) veikiančio Lyčių studijų centro lyderės: viena iš VU Moterų centro (vėliau tapusio Lyčių studijų centru) įkūrėjų profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė, buvusi ilgametė centro vadovė, šiuo metu jau trečią kadenciją dirbanti Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto atstovė profesorė Dalia Leinartė ir šiandien centrui vadovaujanti VU Komunikacijos fakulteto mokslo prodekanė docentė Lijana Stundžė.

Lietuvos pažangą aplenkė kitos šalys

Paskutinis Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) rengiamas Lyčių lygybės indeksas rodo, kad Lietuva Europos Sąjungoje (ES) pagal šį rodiklį užima 22 vietą, surinkusi 56,3 taško iš 100. Lietuva daugiau nei 11 taškų atsilieka nuo ES vidurkio. Nuo 2010-ųjų mūsų šalies vertinimas paaugo 1,4 taško, tačiau užimama pozicija nukrito per keturias vietas, nes per tą laiką kitos ES šalys padarė dar didesnę pažangą.

„Atkurtos nepriklausomos Lietuvos pradžioje lyčių lygybė buvo gana vieningas siekinys. Šiandien – tai įtemptas darbo baras, reikalaujantis aktyvios ir vieningos mokslininkų (-ių), politikų (-ių) ir visuomenininkų (-ių) veiklos. Ir nors moters teisės ir lyčių lygybės principai tapo demokratinės Lietuvos teisyno dalimi, tačiau toli gražu ne visos moters teisės ir lyčių socialinė lygybė yra įgyvendintos“, – teigia prof. M. A. Pavilionienė.

Pasak profesorės, lyčių lygybės politika Lietuvoje menkai formuojama ir įgyvendinama todėl, kad ji priklauso nuo į Seimą išrinktų partijų ideologijos, jų programų ir atitinkamo ministerijų veiklos kryptingumo.

„Lyčių politika iki šiol yra įnirtingų mūšių arena, kurioje lyčių lygybės ir moterų teisių pažangą stabdo religiniai fanatikai, tautinių tradicijų absoliutintojai, nepripažįstantys moters reprodukcinių teisių, lytinės tapatybės sklaidos, asmenybės lytinio ugdymo reikšmės. Šeimoje moteris iki šiol alina įvairiapusis smurtas, o darbo rinkoje – amžiaus, negalios ir atlyginimų diskriminacija“, – pažymi prof. M. A. Pavilionienė.

Sovietmetis iškreipė požiūrį į šeimą

Lyčių lygybė Lietuvoje labai glaudžiai susijusi su demokratiniais procesais. Rašydama monografiją apie šeimos ir valstybės santykį sovietinėje Lietuvoje prof. D. Leinartė aprašė ne vieną mūsų šalyje vis dar gajų lyčių vaidmenų stereotipą ir jų kilmę. Pavyzdžiui, anot sovietmečio propagandos, šeima turėjo tarnauti reprodukciniams tikslams ir Sovietų Sąjungos interesams, kaip numatė Stalino, vėliau Chruščiovo šeimos politika. Žinoma, žmonės propagandai taip lengvai nepasidavė, tačiau tam tikros temos ilgam tapo tabu.

Sovietinėse šalyse moterys iš karto po karo buvo labai greitai integruotos į darbo rinką ir dirbo tiek pat, kiek ir vyrai, tačiau visa sunki buitis ir vaikų priežiūra taip pat buvo perkelta vien ant moterų pečių. Apie lygiavertį šeimos narių pasidalijimą pareigomis ir namų priežiūros krūviu buvo pradėta viešai kalbėti jau laisvoje Lietuvoje, kartu su pagarba žmogui ir lygybe grįstais santykiais. Deja, kova su lytims priskiriamais stereotipais tęsiasi iki šiol.

„Lyčių, moterų teisių, lyčių lygybės tyrimai yra labai reikšmingi naujos žmonių kartos sąmoningumo formavimui, ugdymui ir demokratinės visuomenės stiprinimui, todėl Vilniaus universitete iki šiol išsaugotos lyčių studijos ir mokslo tyrimai yra be galo svarbūs Lietuvos ateičiai. Lyties aspektas, individo tapatybė, asmenybės esmė yra neatskiriami dalykai, kurie skleidžiasi visose privataus ir viešojo gyvenimo srityse. Šių aspektų dermė yra neišsenkantis, be galo įdomus ir turiningas lyčių studijų ir mokslo tyrimų šaltinis“, – teigia prof. M. A. Pavilionienė.

Trūksta lyčių studijų specialistų (-čių)

Kaip vieną iš besitęsiančios lyčių nelygybės priežasčių pašnekovės įvardija šias temas analizuojančių studijų centrų trūkumą. Pasak prof. D. Leinartės, Lietuvos švietimo ministerija ir aukštosios mokyklos nebuvo suinteresuotos suteikti lyčių studijoms akademinį statusą ir kurti bakalauro, magistrantūros, doktorantūros programas. Todėl Lietuvoje lyčių studijos liko be galimybės išugdyti šią sritį išmanančius pedagogus ir tyrėjus, nepaisant milžiniško studentų susidomėjimo nuo pat 1990-ųjų.

„Mano žiniomis, tarpdisciplininiai lyčių studijų centrai neegzistuoja nė vienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje, išskyrus Vilniaus universitetą. Todėl Lietuvoje nėra rengiami specialistai, turintys gilesnį suvokimą apie diskriminavimą, smurtą lyties pagrindu, lyčių stereotipų įtaką formuojant visuomenės nuomonę, egalitarinį vyrų ir moterų vaidmenų suvokimą šeimoje, moterų dalyvavimo priimant sprendimus svarbą. Taigi liberalios demokratijos plėtra mūsų visuomenėje stokoja vienos svarbiausių jos sudedamųjų dalių. Nėra demokratijos be rimtai įgyvendinamos lyčių lygybės“, – apie valstybės pagrindą kalba prof. D. Leinartė.

Telkiantis mokslininkų (-ių) vaidmuo

Doc. L. Stundžė įsitikinusi, kad iššūkis šviesti visuomenę ir padėti mokslu grįstus pagrindus elgsenos pokyčiams gula ant lyčių studijų tyrėjų pečių. Lyčių studijų kelias Lietuvoje prasidėjo lygiai prieš 30 metų, kai 1992 m. kovo 31 d. VU Tarybos sprendimu buvo įkurtas Moterų studijų centras, kuris vėliau tapo Lyčių studijų centru, plėtojančiu tarpdisciplininius mokslinius tyrimus ir padedančiu kurti visuomenės gerovę užtikrinant lyčių lygybės ir nediskriminavimo principus. Lyčių studijos apima platų mokslinių tyrimų lauką, kuriame atsiduria lygybės, moterų ir feminizmo, vyrų ir vyriškumo, queer kultūros pažinimas. Šie tyrimai glaudžiai susiję su demokratija, lygybe, pagarba žmogui ir padeda visuomenėje sukurti pagrįstus lūkesčius, susijusius su lytimi ir lyties tapatybe.

„Per 30 veiklos metų centras patyrė įvairių iššūkių: prieštaravimų, abejonių, išmėginimų, ignoravimo, sunkumų, pokyčių. Tačiau niekada nesuabejojome lyčių studijų svarba ir jų būtinybe universitete. Žengdami į ketvirtąją veiklos dešimtį diskutuojame apie naują lyčių studijų institucionalizavimo etapą ir vaidmenį kintančiose realybėse. Taip pat šiuo metu intensyviai kuriame pirmąją Lietuvoje lyčių studijų magistrantūros programą, kuri turėtų parengti šiuo metu taip trūkstamus specialistus (-es) – būsimuosius savivaldybių ir valstybinių institucijų padalinių, personalo skyrių, socialinės atsakomybės ir kitų jautrių sričių darbuotojus (-as)“, – pasakoja doc. L. Stundžė.

Pasak docentės, galima teigti, kad švietėjiška Lyčių studijų centro ir bendražygių misija ir lygybės idėjų sklaida tarsi sniego gniūžtė davė postūmį svarbiausiems teisės dokumentų ir visuomenės požiūrio pokyčiams. Tarp jų – Lygių galimybių kontrolieriaus institucijos sukūrimas, lygių galimybių politiką turėti įpareigojantis Darbo kodeksas, galimybė ne tik kūdikio mamai, bet ir tėvui eiti tėvystės atostogų, įvairios socialinės kampanijos, pagalbą teikiančios organizacijos ir kt.

Reikalinga politinė valia

Pasak prof. M. A. Pavilionienės, žvelgiant į ateitį, švietėjai (-os) ir politikai (-ės) turėtų bendradarbiauti ir komunikuoti su visuomene tam, kad žmogaus teisės ir laisvės, lyčių lygios teisės taptų suvokiamu, priimtinu ir gerbtinu dalyku, nekintančiu valstybės pamatu, o ne proginiu partijų reklaminiu skydu.

„Įgyvendinant lyčių politiką reikalinga politinė valia, o ne taikstymasis su lyčių lygybės priešininkais. Visuomenė visada yra susiskaidžiusi, veikiama skirtingo išprusimo interesų grupių. Todėl visuomenėje reikalingi lyderiai, kurie, remdamiesi savo profesine ir politine patirtimi, nuolat komunikuotų su žmonėmis aiškindami lyčių lygybės svarbą demokratinės visuomenės raidai“, – teigia profesorė.

Lyčių lygybė istoriniame kontekste

Pasak prof. D. Leinartės, kitas dabar svarbus uždavinys – suvokti ir aprašyti, kaip atsitiko, kad iš esmės lyties kategorija tapo pagrindiniu įrankiu, skaldančiu Lietuvos visuomenę ir visą Rytų Europą. Apie tai ir apie darbą Jungtinėse Tautose profesorė šiuo metu rašo knygą ir kartu nori padrąsinti lyčių ir lygių galimybių temas tyrinėjančius mokslininkus ir mokslininkes siekti lygiaverčio statuso tarp kitų akademinių padalinių, nugalėti aibę seksistinių, patriarchalinių, propagandinių barjerų, aptinkamų net ir universiteto viduje.

„Lyčių vaidmenys ir jų istorinė transformacija yra sudėtingi klausimai, todėl paviršutiniški svarstymai negali pasiūlyti visuomenei modernių sprendimo būdų. Viena vertus, turime per mažai tarnautojų ir politikų (-ių), gebančių tinkamai parengti su lytimi ir lyčių lygybe susijusias strategijas ir apskritai suprasti šią sritį; kita vertus – (ne visi) lietuviai (-ės) pasiruošę suvokti šių klausimų svarbą demokratinėje visuomenėje. Priežastį minėjau anksčiau – tai kvalifikuotų šios srities specialistų (-čių) trūkumas. Juk jei universitetai ruoštų medikus (-es) ne nuoseklių akademinių programų pagrindu, o pasitelkdami tik laisvai pasirenkamus dalykus – šiandien mus gydytų žiniuonės ir homeopatai, o ne profesionaliai parengti medikai (-ės)“, – teigia prof. D. Leinartė.

Profesorė M. A. Pavilionienė taip pat pabrėžia lyčių studijų svarbą. Pasak jos, lyčių studijos ir mokslo tyrimai sklaido žmonių nežinojimo baimę, laužo stereotipus, griauna tikėjimo dogmas, padeda suvokti žmones plačiame istoriniame kultūriniame kontekste, kuris šiandien mums vėl yra kaip niekad svarbus.