Joninės. Monikos Būblaitytės nuotr.

Joninės – viena seniausių, unikaliomis tradicijomis pasižyminčių švenčių, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas gamtai. Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto folkloro ansamblio „Uosinta“ vadovė Auksuolė Šuliokienė sako, kad, šiandieniniame pasaulyje klestint visuomenės susvetimėjimui, šios šventės papročiai tampa dar reikšmingesni, šiuolaikiniam žmogui galintys atstoti net dvasinę terapiją.

„Joninės nuo seno buvo ne tik gamtos ciklų šventė, bet ir socialinis įvykis. Jos kvietė žmones išeiti iš namų, būti kartu, kurti bendrystę – tiek su gamta, tiek vienas su kitu“, – sako A. Šuliokienė.

Tradicinės šventės, kaip ir kalendorinės apeigos, dažnai atliko daugiau nei tik ritualinę funkciją. Joninės ypatingos tuo, kad jų tradicijos (laužas, vainikų plukdymas, paparčio žiedo ieškojimas) ne tik skatina bendravimą, bet ir sudaro sąlygas fiziniam ir emociniam artumui, kuris šiuolaikinėje individualistinėje visuomenėje tampa vis retesne galimybe.

„Istoriniai šaltiniai rodo, kad Rasos šventė buvo svarbi jauniems žmonėms – ypač merginoms ir vaikinams, kurie tąnakt galėjo vieni kitus pažinti be oficialaus suvaržymo. Žaidimai, vainikų plukdymas – visa tai turėjo simbolinę ir praktinę reikšmę bendravimui. Riba tarp pasaulių išnykdavo, todėl žmonės būdavo drąsesni – tiek susipažinti, tiek išreikšti jausmus“, – teigia A. Šuliokienė.

Auksuolė Šuliokienė. Andriaus Lindžiaus nuotr.

Nors šiandien Joninės neretai švenčiamos kaip tiesiog linksmas vakarėlis (net ne visada gamtoje), jos vis dar išlaiko bendruomeninio susitikimo dvasią. Miestų ir kaimų Joninės, koncertai, naktiniai žygiai ar šokiai aplink laužą – visa tai skatina gyvą, nuoširdų žmonių bendravimą, kurio taip dažnam trūksta.

„Simboliškai atkartojamose apeigose gausu gilių reikšmių, kurios šiandien ne kiekvienam aiškios, tačiau gražiai išsiverčia ir į modernaus žmogaus kalbą – tai šventė, kurioje gali susitikti skirtingų kartų žmonės, pajusti ryšį su tradicijomis ir vieni su kitais“, – šypsosi A. Šuliokienė.

Legendinis paparčio žiedas, kurį tariamai galima rasti tik Joninių naktį, nuo seno simbolizavo išmintį, paslaptį, meilę ir laimę. Ieškodami jo, žmonės dažnai keliauja poromis – tai dar vienas būdas sukurti ypatingą artumą.

„Ši paieška – tarsi metafora. Mes visi, sąmoningai ar ne, Joninių naktį ieškome kažko stebuklingo. Galbūt tai – žiedas. O gal – žmogus šalia“, – sako A. Šuliokienė.

Šių dienų visuomenės ir kultūros raida, kurioje technologijos keičia tiesioginį kontaktą, tik sustiprina Joninių išskirtinumą. Ši šventė, skirtingai nei programėlėse įprastos pažinčių formos, remiasi tiesioginiu žvilgsniu, bendru šokiu ir fiziniu artumu, natūraliai atsirandančiu tarpusavio ryšiu.

„Joninių naktis tarsi ištrina socialinius algoritmus. Žmonės nebėra varžomi savo pareigų ar statusų – jie tampa gamtos, šviesos ir vienas kito dalimi. Šios būsenos apimtam įmanoma pamatyti ir būti pamatytam – ir tai aktualu tiek ieškant draugų, tiek romantinių partnerių. Joninės jau daugelį metų yra laukiamiausia „Uosintos“ ansamblio jaunimo šventė: ne viena pora, ieškodama paparčio žiedo, surado vienas kitą ir susituokė. Ansambliečiai įsitikinę, kad magiški vainiko pynimo veiksmai, jų plukdymas, būrimai, šokiai iki aušros, pokštavimai ir atviri pokalbiai prie Joninių laužo nulemia dvasinį žmonių suartėjimą, meilės ir vedybų sėkmę“, – apibendrina A. Šuliokienė.

Pasak specialistės, Joninės nėra vien tautinis paveldas. Tai – gyvas, aktyvus modelis, kaip bendruomenė gali palaikyti ne tik savo kultūrinį identitetą, bet ir žmonių tarpusavio ryšius.