Kanados lietuvis Ginutis Procuta – žmogus, padovanojęs Vilniaus universitetui per 5000 vertingų leidinių.Šiuo metu Vilniaus universiteto bibliotekos kolekcijoje saugoma apie 2200 jo dovanotų knygų ir apie 3 tūkstančiai periodinių leidinių. Ir ši kolekcija nuolat papildoma.

Kai universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė pasiūlė parašyti apie Ginučio Procutos kolekciją ir parodė du iš Kanados laikraščio „The Globe and Mail“ atšviestus straipsnius, pagalvojau, kad nesu girdėjusi šios pavardės, nors santrauka GP pasirodė lyg ir matyta (taip žymima ši turtinga kolekcija ir jos knygos). Abiejuose straipsniuose G. Procutos dukros Eglės ir anūko išsakytos mintys apie Lietuvą ir apie tėvą bei senelį G. Procutą, jo meilę knygoms ir Lietuvai labai sujaudino. Šešiolikmetis G. Procutos anūkas Julius (Julien) Procuta aprašo savo pirmąjį apsilankymą senelio gimtojoje šalyje, jo įskiepytą meilę Lietuvai ir knygoms. Kartu su mama ir broliu Julius aplankė Vilniaus universitetą ir apžiūrėjo senelio dovanotų knygų kolekciją, prisiminė, kad senelio namai nuolat kvepėjo knygomis ir buvo apkrauti dėžėmis, į kurias buvo dedamos siuntos Lietuvos bibliotekoms. Aprašydamas savo įspūdžius iš pirmosios kelionės į Lietuvą jaunasis J. Procuta rašo: „Tiek daug mano šaknų buvo surištos su šia vieta man apie tai net nežinant. Tai buvo ir visada bus mano kraujyje ir genuose. Mano šeima turėjo tiek įtakos šiai vietai ir ši vieta  įtakojo mano pasąmonę… Šioje bibliotekoje aš pagaliau atradau savo lietuvišką tapatybę. Visada ją turėjau, ji buvo čia, bibliotekos lentynose laukė, kol ją atrasiu Ginučio Procutos kolekcijos puslapių jūroje.“

Vaikino senelis Ginutis Procuta – žmogus, padovanojęs Vilniaus universitetui vieną didžiausių knygų kolekcijų. Tos dovanos tebesitęsia, mes nesame vieninteliai Lietuvoje, gaunantys šio ypatingo žmogaus knygų ir dokumentų siuntas. G. Procuta Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bibliotekai jau yra dovanojęs apie 200 vertingų knygų.

Iš viso Lietuvai jis jau dovanojo apie 10 tūkstančių leidinių.

Vilniaus universitetui dovanotos knygos – tai XIX–XX a. leidiniai, didžioji dalis jų anglų kalba, bet yra ir knygų lietuvių, prancūzų kalbomis.

Tai daugiausia humanitarinių mokslų srities, istorinės, politinės knygos, meno albumai, grožinė literatūra. Daug kas dovanoja knygas, bet jo knygos tikrai vertingos, žinomų autorių.

Knygos, perėjusios sienas

Bibliotekos Spaudinių saugojimo skyriaus vedėja Lilija Karželienė prisiminė, kad kolekcija pradėta kaupti nuo 1971 m., kai buvo švenčiamas universiteto bibliotekos 400 metų jubiliejus. Beveik kiekviena knyga turi G. Procutos ranka darytą įrašą ir ekslibrį. Naujai gaunamos knygos turi netgi trumpą reziumė: aprašyta, apie ką ši knyga, palinkėjimai, pastabos. Jo siunčiamos knygos labai įvairios. Pastaruoju metu jis atsiunčia nemažai knygų apie Holokaustą, apie žydų istoriją Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje. Tai labai vertingi leidiniai, kurie tikrai visada buvo ir yra skaitomi. L. Karželienė papasakojo, kad kai tik kas nors iš jo giminių ir draugų vyksta į Lietuvą, visados prašoma aplankyti jo dovanotą kolekciją. Tai viena didžiausių kolekcijų, kuri iki šiol kaupiama. Jos vertė tikrai nemenka.

Bibliotekos Informacijos paslaugų centro vedėja Elona Varnauskienė su G. Procutos kolekcija susipažino tada, kai tik pradėjo dirbti bibliotekoje. Ji patvirtino, kad leidiniai neatsitiktiniai, svarbūs bendram kultūriniam pažinimui, daug dailės albumų. Visi siuntiniai pasiekdavo biblioteką, ir tai – irgi išskirtinis atvejis. Sovietmečiu ne visos knygos pasiekdavo adresatą, tad G. Procuta labai tikslingai jas aprašydavo. Kiekviena knyga turi įrašą, kur nurodyta, kam ji skirta, kam siunčiama, kokia proga. Visas titulinis lapas užpildytas dedikacija. Tai buvo tam tikra garantija, kad knyga tikrai pasieks adresatą. Dedikacijos labai emocingos, yra užuominų į knygos turinį ir vertę, nuorodų. Yra daug knygų, demaskuojančių sovietinę ideologiją. „Ta kolekcija atkeliavo taip pat labai įdomiai. Knygas atveždavo ir žmonės su įvairiomis siuntomis, skirtomis visai kitiems. Ir turiniu kolekcija neatsitiktinė. Kiekviena knyga buvo specialiai įsigyta siųsti į VU biblioteką“, – pasakoja E. Varnauskienė.

VU bibliotekos draugas

Ruošiantis universiteto bibliotekos 400 metų jubiliejui tuometinis direktorius Jurgis Tornau su rektoriaus Jono Kubiliaus pagalba išsiuntinėjo  kvietimą visoms bendruomenėms paremti biblioteką knygomis. Tada ir prasidėjo knygų dovanojimas, ir jų buvo tiek daug, kad nuspręsta formuoti atskiras vardines kolekcijas. Pirmasis knygas pradėjo siųsti G. Procuta. Jo atsiųstos pirmosios knygos buvo su įrašu, kad skiriama bibliotekos jubiliejui.

Bibliotekoje saugoma G. Procutos knygų kolekcija, o rankraštyne – jo asmens fondas (F294 – Genius Ginutis Procuta). Šiuo metu Rankraščių skyriuje saugoma 150 vienetų. Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė su G. Procutos kolekcija susidūrė jau seniai. Dar nebuvo sudarytas jo archyvas, bet bibliotekos direkcija vis perduodavo saugoti kokį laišką ar dokumentą, kuris netiko knygų kolekcijai. Pradžioje tie dokumentai patekdavo į fondą, kur buvo saugomi pavieniai dokumentai, susiję su Lietuva arba lietuviais išeivijoje. Kai biblioteka su G. Procuta susidraugavo dar glaudžiau, buvo pasiūlyta sudaryti asmens archyvą. Jis maloniai sutiko ir pradėjo siųsti medžiagą. Šiame archyve saugomi laiškai, keletas straipsnių, daktaro disertacijos dalis, pranešimai, medžiaga apie dukrą Eglę Procutaitę, apie brolį, gyvenantį Naujojoje Zelandijoje, apie brolio sūnų žinomą architektą Antaną Procutą. Fonde saugomi ir jo asmens dokumentai, jis nuolat papildomas.

„Tai, kad jis labai myli Lietuvą ir universitetą, rodo ir vaikams bei anūkams skiepijamas lietuviškumas. Pats anūkus mokė lietuvių kalbos. Norėjo, kad ir žentas kanadietis išmoktų lietuviškai, todėl siuntė jį į lietuvių kalbos kursus VU“, – pasakoja N. Šulgienė. Kai rektorius Jonas Kubilius pirmą kartą lankėsi JAV, G. Procuta prie jo priėjo ir susipažino. Jis ir pats buvo suinteresuotas gauti lietuviškų knygų, spaudos. J. Kubilius N. Šulgienei minėjo, kad prieš gerą dešimtmetį jų pažintis nutrūko. O štai ryšiai su biblioteka, atvirkščiai, sustiprėjo. N. Šulgienei  su G. Procuta teko susidurti vieną kartą, kai rengė parodą, skirtą gydytojui Petrui Baubliui. Ji prisiminė neaukštą simpatišką žmogų, kuris ją užkalbino berengiančią ekspoziciją ir papasakojo, kad pas P. Baublio brolį Rostislavą mokėsi šokti baletą.

Ilgametė VU bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė prisimena su juo susitikusi tris kartus ir sako, kad tai labai malonus, šnekus ir nuolat besišypsantis žmogus. Jis vienas pirmųjų savo asmeniniais pinigais pirko mokslines knygas ir siuntė į Lietuvą. Direktorė gaudavo laiškus, kuriuose mecenatas pasakodavo apie savo anūkus, meilę Lietuvai, siunčiamas knygas.

Ir dabar G. Procuta retkarčiais prašo mūsų bibliotekos atsiųsti vieną kitą su Lietuvos istorija, kultūra, žymiais žmonėmis susijusį leidinį. Pasirodo, juos perskaitęs perduoda Toronto universiteto bibliotekai. Taigi G. Procutą galima vadinti ir lietuviškos kultūros ambasadoriumi Toronto universiteto ir Kanados bendruomenėse.