Ar tai būtų kalbos apie „dvi Lietuvas“, ar tiesiog apie didelį kiekį žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos – sunku nepripažinti, kad socialinė atskirtis šalyje yra labai rimta problema su giliomis ir sudėtingomis šaknimis. Norint ją spręsti, visų pirma reikia išsiaiškinti, kokie sprendimo būdai galėtų būti veiksmingi. Būtent tam skirtas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių tyrimų laboratorijos mokslininkų projektas „KomiksLaB“ – tirti skaitmeninį skaitymą kaip atskirties mažinimo būdą. Kaip tai veikia ir kaip socialiniai mokslai prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo socialiai pažeidžiamiems žmonėms, pasakoja viena iš projekto dalyvių, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslo reikalų prodekanė doc. dr. Zinaida Manžuch.

Metai iš metų Lietuva – tarp greičiausią internetą turinčių valstybių, interneto pasiekiamumas irgi nėra žemas. Kaip tokiomis aplinkybėmis galime kalbėti apie skaitmeninę atskirtį?

Nuo praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio, didinti prieigą prie informacinių technologijų, interneto Lietuvoje buvo prioritetas. Atrodė, aprūpinkim kompiuteriais ir internetu visus žmones, ir atskirtys išnyks. Bet ne viskas taip paprasta, skaitmeninė atskirtis yra labai daugialypis reiškinys. Aprūpinus žmones technologijomis ji neišnyksta, tik atsiranda kiti jos lygiai, klausimas yra ne „Ar aš turiu priėjimą prie technologijos?“, bet „Ar aš gebu ją panaudoti, kad pagerinčiau savo gyvenimą?“. Daugelis komunikacijos ir sociologijos mokslo atstovų mato skaitmeninę atskirtį kaip tam tikrą socialinės atskirties rūšį: žmogus neturi prieigos prie technologijų, dėl to negali naudotis tam tikromis gėrybėmis, funkcionuoti visuomenėje.

Pavyzdžiui?

Pavyzdžiui, šiandien internetas mobiliuosiuose telefonuose yra prieinamas vis didesniam kiekiui žmonių. Tyrimai rodo, kad mažiau išsilavinusi visuomenės dalis, gaunanti mažesnes pajamas, jį daugiausiai naudoja pramogai ir bendravimui. Žmonės iš kitų socialinių sluoksnių, turintys daugiau pajamų, daugiau naudojasi tuo pačiu mobiliuoju internetu, pavyzdžiui, darbo kvalifikacijos gerinimui.

Na ir dar vienas svarbus aspektas – ne visi žmonės yra motyvuoti naudotis tomis technologijomis. Ta motyvacija yra labai sudėtingas reiškinys, pavyzdžiui, ją gali lemti neigiamos nuostatos, baimė, nepasitikėjimas. Tyrimai su vyresnio amžiaus žmonėmis rodo, kokią didžiulę įtaką turi nusistatymas. Pavyzdžiui, tyrimo metu senjorai skaitė juos stebint specialiai akių sekimo įrangai ir po to jų buvo klausta, ką mano apie skaitmeninį skaitymą. Senjorai sakė, kad jiems sunku, kad jie pavargo, tačiau akių sekimo įranga to visiškai nerodė. Taigi tai yra tiesiog neigiama nuostata.

Tada kyla klausimas, kaip įtraukti tokius žmones, jei jie nėra motyvuoti, nesinaudoja technologijomis? Jų gyvenimo kokybė mūsų visuomenėje yra prastesnė: tarkim, jei vyresnio amžiaus žmogus nesinaudoja kompiuteriu, jam sunku patikrinti, kokius vaistus jam siūlo vaistininkas. Kai kurie vaistininkai nori įsiūlyti brangesnių ar labiau išreklamuotų vaistų, kai yra prieinamas pigesnis analogas. Yra interneto svetainių, kurios siūlo vaistų aprašus, palyginimus, bet kaip tau pasirinkti, jei viso to nežinai? Pirksi tai, ką siūlo – be reikalo išleisi vaistams daugiau pinigų, gyvensi prasčiau.

Kaip su tuo susijęs jūsų tyrimas?

Iki šiol apie tokią atskirtį rašyta iš paukščio skrydžio: nagrinėjama statistika, kažkokie makro rodikliai, kiek žmonių moka ar nemoka naudotis technologijomis. Mes pasirinkome labai įdomų metodą – natūralistinį eksperimentą. Sukuriamos tam tikros sąlygos, atliekama intervencija ir stebima, ar vyksta pageidaujami pokyčiai.

Tyrėme tris socialiai pažeidžiamas žmonių grupes – senjorus, kurčiuosius ir neprigirdinčiuosius asmenis ir vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Jiems buvo sukurta bandomoji ugdymo programa, o skaitymui pasirinkti komiksai. Prieš jai prasidedant, surinkome demografinius duomenis, informaciją apie skaitymo įpročius, naudojimąsi technologijomis. Po kiekvienos pamokos rinkome grįžtamąjį ryšį, dalyviai pildė formas – ko išmoko, kas patiko. Pasibaigus programai vėl surinkome duomenis apie tuos įpročius ir papildomai organizavome diskusijas grupėse, kur galėtume laisva forma surinkti tą ryšį ir matyti, ar yra kažkokie pokyčiai.

Tuos pokyčius pastebėjote?

Duomenų buvo labai daug, mes dabar juos analizuojame, gretiname tikslinių diskusijų grupių informaciją su grįžtamuoju ryšiu po kiekvienos pamokos. Nekorektiška būtų dabar rezultatus atskleisti – tik pabaigę galėsime apžvelgti visumą, ir joje viskas gali visai kitaip pasimatyti.

Ar pati irgi rinkote duomenis? Gal pastebėjote kažką įdomaus?

Mes visi, pagal galimybes, rinkome duomenis. Man irgi teko važiuoti į Šiaulius, organizuoti diskusijų grupes su kurčiaisiais dalyvaujant gestų kalbos vertėjui. Buvo didelis iššūkis, pastebėjom tai, kas žmonėms, dirbantiems su kurčiaisiais, tikriausiai nėra joks atradimas: kurtiesiems labai sunku suvokti rašytinį tekstą, nes gestų kalba labai skiriasi nuo mums įprastos kalbos. Kiekviena kalba yra kodas, ir jie naudoja kitokį kodą, tad turėjome būti labai kūrybingi ir visiškai pertvarkyti klausimynus. Pastebėjome, kad kurtiesiems labai trūksta bendro raštingumo, net bazinio gebėjimo skaityti. Tačiau jie yra puikiai įvaldę technologijas ir tai vienintelis langas bendravime su kitais žmonėmis.

Tyrime centrinę vietą užima komiksai. Kodėl?

Na, ši dalis pastebimiausia auditorijai, kuri nėra įsitraukusi į mokslinius tyrimus. Be abejo, komiksai yra smagu ir jų potencialas Lietuvoje nėra išnaudotas. Čia net nekalbant apie skaitmeninį skaitymą – pasaulyje komiksai dabar labai plačiai naudojami perteikiant sudėtingas idėjas, pavyzdžiui, mokslo komunikacijoje.

Yra tyrimų, kurie lygina, kaip žmogus suvokia mokslo populiarinimo tekstus – įprastą lankstinuką ir tą pačią informaciją komikso pavidalu. Tyrimai rodo, kad komiksai generavo daug pozityvesnį emocinį atsaką, labiau įtraukdavo, nei paprastas tekstas. Todėl jie naudojami įvairiose srityse ugdant bendrą raštingumą, skaitymo gebėjimus. Yra ir kitas Lietuvoje mažai gvildentas aspektas – vizualinis raštingumas. Užsienyje yra kuriami vadovėliai, kaip mokyti vaikus perprasti vizualinius ženklus, paslėptą prasmę. Ką gali reikšti skirtingos spalvos, tam tikrų situacijų vaizdavimas, kaip, pavyzdžiui, atpažinti ir suvokti reklamą. Toks raštingumas labai aktualus, kad gyventume kuo geriau, nes vizualikos aplink labai daug.