Artėjant gražiausioms žiemos šventėms, daugelis žmonių neįsivaizduoja jų be kalėdinės muzikos. Tačiau ką iš tiesų apie ją žinome? Naujausiame tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto neuropsichologė docentė Ramunė Dirvanskienė pasakoja, kodėl kalėdinė muzika vieniems teikia džiaugsmą, o kitiems sukelia neigiamas emocijas ir kaip muzika apskritai veikia mūsų psichiką.
Doc. R. Dirvanskienė pripažįsta, kad jos pačios santykis su kalėdine muzika keičiasi. „Esu perėjusi į kalėdinės muzikos nemėgėjų stadiją, ir tai susiję su psichologija. Muziką mes asocijuojame su tuo, kas vyksta gyvenime. Jei šventės pradeda kelti stresą ar nemalonius jausmus, keičiasi ir mūsų santykis su ta muzika, kuri jas lydi“, – aiškina mokslininkė.
Pasak docentės, kai kuriems žmonėms kalėdinė muzika siejasi su teigiamomis emocijomis, tačiau kitiems – su stresu. „Pavyzdžiui, anksčiau šventės man buvo labai smagios, nes pasiruošimo joms darbus padarydavo kiti. Dabar, kai pati esu mama ir turiu viską padaryti, šventinis laikotarpis pradeda sietis su darbu ir stresu. Tokiu atveju kalėdinė muzika kelia kitokias emocijas“, – sako doc. R. Dirvanskienė.
Be to, žmonėms, kuriems Kalėdos siejasi su liūdnais išgyvenimais – vienatve ar praradimais, šventinė muzika gali būti nemaloni. „Psichologų rekomendacija: stebėkite savo reakcijas. Jei kalėdinė muzika kelia neigiamas emocijas, tai gali būti ženklas, kad per daug save apkraunate arba per daug iš savęs reikalaujate prieš šventes“, – pataria mokslininkė.
Kaip muzika veikia mūsų savijautą?
Anot doc. R. Dirvanskienės, muzika yra mūsų gyvenimo palydovas, nes ji asocijuojasi su įvairiais įvykiais. „Pavyzdžiui, kalėdinė muzika mums primena šventes, vestuvinis maršas – vestuves, jaunystės muzika – jaunystės patirtis. Muzika per asociacijas sukelia emocijas – išgirdę kūrinį, susijusį su konkrečiu įvykiu, galime patirti tas pačias emocijas“, – pasakoja docentė.
Be to, muzika gali paveikti mūsų savijautą. „Kai klausomės greito tempo muzikos, mūsų širdies ritmas spartėja, jaučiamės energingesni. Lėta muzika priešingai – ramina, lėtina širdies ritmą ir kvėpavimą“, – aiškina doc. R. Dirvanskienė.
Įdomu tai, kad muzika stipriau veikia, kai jos klausomės kartu su kitais. „Asmuo tada jaučiasi labai susiję su kitais, kurie kartu klausosi tos pačios muzikos, nes širdis plaka sparčiau. Kito širdis taip pat sparčiau plaka ir jis kartu išgyvena tą pačią būseną, o tada jaučiasi labiau susijęs. Tai turi tarsi vienijantį poveikį“, – teigia neuropsichologė.
Kuo ypatinga kalėdinė muzika?
Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, kalėdinė muzika yra ypatinga keliais aspektais, sako doc. R. Dirvanskienė. Pirmas išskirtinis bruožas, pasak jos, yra turinys. Kalėdinė muzika dažnai kalba apie artumą, buvimą kartu su šeima ar draugais, todėl ji sukuria bendrumo jausmą.
Antrasis – stabilumas. Kalėdinė muzika dažnai nesikeičia ir yra žinoma kelioms kartoms. „Ši muzika padeda susieti skirtingų kartų žmones, nes jei ji kasmet būtų vis kitokia, vyresni ir jaunesni ją suvoktų skirtingai“, – sako docentė.
Jos teigimu, trečias dalykas, darantis kalėdinę muziką ypatingą, yra tai, kad ji sužadina laukimą: „Jeigu nelauktume Kalėdų ir jos ateitų, nebūtų tokio didelio malonumo pliūpsnio, kaip laukiant, laukiant, laukiant, laukiant…“
Kada ji gali pabosti?
Kalėdinė muzika dažnai pradeda skambėti dar gerokai prieš šventes – nuo rudens. Pasak doc. R. Dirvanskienės, nuo to, kiek kartų ji girdima, priklauso, ar muzika mums patinka, ar erzina. „Mūsų reakcija į pasikartojančius stimulus primena apverstą U formą: iš pradžių stimulas mums nemalonus, vėliau – kuo dažniau jį girdime, tuo labiau jis patinka, bet pasiekus persisotinimo ribą stimulas vėl tampa nemalonus“, – aiškina mokslininkė.
Ypač dažnai tai pasireiškia žmonėms, dirbantiems parduotuvėse, kur nuolat groja kalėdinė muzika. Be to, anot pašnekovės, tradicijos ir kalėdinių dainų atpažįstamumas yra susijęs su patirtimis.
„Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje Haris Poteris tampa kalėdiniu filmu. Kodėl? Todėl, kad jį rodo televizijos kanalai per Kalėdas ir šiuos du dalykus susiejame. Arba Japonijoje tradiciškai einama į vištienos restoraną. Jiems tai susiję. Tai yra ir kultūriškai nulemta.
(…) Tad jeigu nuolat du dalykai kartu kartojami, jie yra susiejami. Net jeigu iš pažiūros tai ir neturi sąsajos su Kalėdomis. Žmonės turi skirtingas šventines tradicijas. Ir vienas dalykas, kuris gali būti kalėdinis vienam, kitam – visiškai ne kalėdinis“, – pasakoja docentė.
Ar žmonės vienodai girdi muziką?
Doc. R. Dirvanskienės teigimu, muzikinį išsilavinimą turintys asmenys muziką suvokia kitaip. Muzikantai turi daugiau žinių apie muziką, žino niuansus, gali pastebėti ir juos apdoroti, todėl muzika juos veikia gerokai labiau.
„Pavyzdžiui, pianistas, klausydamas fortepijonu atliekamo kūrinio, aktyvuoja ne tik klausos centrus, kaip tai vyktų žmogui, neturinčiam muzikinio išsilavinimo. Jo smegenyse aktyvuojasi ir motorinės bei asociacinės zonos, nes jis ieško sąsajų: kieno tai kūrinys, ką jis primena. Vyksta intensyvesnė protinė stimuliacija, smegenyse vyksta daug daugiau veiklos“, – aiškina mokslininkė.
Doc. R. Dirvanskienė sako, kad muzikavimas vaikystėje turi reikšmingą poveikį smegenims: „Ką mes matome lygindami vaikus, kurie iki septynerių metų mokėsi muzikuoti, ir tuos, kurie ne? Pirmiausia mes matome, kad jų smegenų pusrutuliai yra daug labiau sujungti. Tai yra daug daugiau jungčių tarp pusrutulių, kas leidžia jiems abiem daugiau įsitraukti į tas pačias veiklas. Tai pagerina bendradarbiavimą“, – sako mokslininkė.
Ji atkreipia dėmesį į skirtumus tarp vaikų, kurie mokosi groti instrumentais. „Tie, kurie groja instrumentais, reikalaujančiais abiejų rankų ar kojų darbo, pavyzdžiui, skambina pianinu ar muša būgnus, dar labiau stiprina jungtis tarp smegenų pusrutulių“, – sako neuropsichologė.
„Priklausomai nuo to, kaip muzikuojama – dainuojama ar grojama instrumentu, smegenų žievės sritys atitinkamai didėja. Pavyzdžiui, jei grojama instrumentu, reikalaujančiu dešinės rankos darbo, padidėja žievės plotas, atsakingas už dešinės rankos motoriką ir sensoriką. Jei žmogus dainuoja, stiprėja sritys, atsakingos už balso ir burnos motoriką“, – aiškina doc. R. Dirvanskienė.
Komentarų nėra. Būk pirmas!