Tarp šių metų Rektoriaus mokslo premijos laureatų – Baltistikos katedros profesorė Birutė Jasiūnaitė. Vilniaus universiteto leidykla išleido jos monografiją „Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje“. Knygą puošia nuotaikingi ir labai išradingi, dekoratyvūs karpiniai, kuriuos sukūrė pati autorė. Snieguotą žiemos popietę nutarėme pakalbinti knygos autorę – fonologę, dialektologę, etnolingvistę, žinančią viską apie lietuvių palinkėjimus, keiksmus, velnius, raganas, baubus.

Kaip pasukote nuo dialektologijos į etnolingvistiką?

Etnolingvistika, tautosaka, mitologija – artimos disciplinos.

Teko daug važinėti į ekspedicijas, bendrauti su senais žmonėmis, pačiai užrašyti tautosakos tekstų. Apie 600 pasakų, patarlių užrašiau iš savo senelės. Mano senelė kilimo iš Žemaitijos, iš Endriejavo apylinkės, dabartinio Klaipėdos rajono. Su mama namuose ir dabar kalbamės žemaitiškai. O tėvelio tėvai kilę iš Aukštaitijos, Zarasų krašto, todėl mokėjau abi tarmes.

Taigi mano sritis – etnolingvistika, frazeologija, dialektologija, domina visos šios sritys.

Kokia šiandien lietuvių kalbos frazeologija? Skurdesnė, turtingesnė?

Kartais nuklausai jaunimą šnekant gatvėje, troleibuse, tai visokių vaizdingų pasakymų vartoja.  Nors daug girdime verstinių, žargoninių posakių, bet negaliu pasakyti, kad lietuvių kalbos frazeologija prapultų, kad jai būtų kryžius, paskutinioji atėjusi.

Ar didelė anglų kalbos, kitų kalbų įtaka?

Anglų kalbos įtaka jaučiama. Kad ir populiarus pasakymas „turėti gerą laiką“ (liet. gerai praleisti laiką). Yra toks užrašas prekybos centre prie kavinės: „Seklyčia“ – gero laiko vieta“. Arba skelbimas: „Pagauk vasaros traukinį“. O iš tiesų tai ne vaizdingas pasakymas, o angliškos frazės  vertinys (to catch the train – įsėsti į traukinį).

Ar pasikeitė kas kalboje per šiuos nepriklausomybės dešimtmečius?

Naujų pasakymų visada atsiranda. Buvo toks sovietmečio anekdotas apie dvi melžėjas, nusiųstas į partijos suvažiavimą. Viena užmigo ir pabudusi klausia kitos, ką gero pasakė. O antroji atsako, kad nieko gero, tik kad Velykos bus rudenį (velikaja rodina – rus.). Ir štai Velykos rudenį dabar jau yra frazeologinis junginys. Kartenoje sena moteriškė mums pasakė: „Vo ka ruselis bova, ka douna kaštava 20 kapeikų, vo ta bova Velykas rodenį.“ Norėjo pasakyti, kad buvo labai geri laikai, turtingas gyvenimas. Taigi kalba visą laiką keičiasi, atsiranda naujų pasakymų, bet tie pokyčiai vyksta ne taip greitai.

Ties kuo šiuo metu dirbate, ką rengiatės rašyti ar tyrinėti?

Toks jau mūsų gyvenimas. Tik baigi vieną darbą ir jau pradedi kitą. Dabar svajoju parašyti  straipsnį apie velnių pavadinimus. Jų daug, per keturis šimtus. Velnias – pavojingas sutvėrimas, o jo vardą minėdamas gali prisišaukti, todėl atsiranda daug pakaitalų: nelabasis, raistinis, skeltanagis, raišis, kildinas, žaliasis ponaitis. Yra ir kitokių padarų – aitvarai, vaiduokliai, žaltvykslės. Juos surinkus išeitų visa knygelė. O šįmet išleistoje knygoje surinkti posakiai, kur minimi mitologiniai personažai ir drabužiai, valgiai, pastatai, augalai, gyvūnai. Pvz., velnio darželis – dilgėlynas, arba švento Jurgio arkliukas – laumžirgis. Tai tikrai gražūs, vaizdingi pasakymai.

Knyga iliustruota Jūsų karpiniais. Ar seniai tuo užsiimate ir kaip randate viskam laiko?

Na, tai ne rimtas reikalas, o toks žaidimas. Kažkaip pamažu įsivėliau. Dar buvo gyva Julija Daniliauskienė, kuri pradėjo šį žanrą Lietuvoje. Rengdavo parodėles, ir aš dalyvaudavau. Karpinių techniką naudojo Henri Matisse‘as, Hansas Christianas Andersenas. XVIII a. buvo madingi karpyti žmonių siluetai, tik vėliau atsirado fotografija. Karpiniai tradiciškai madingi Izraelyje, Lenkijoje. Šis žanras atkeliavo iš Rytų: Persijos, Indijos, Kinijos. Kadaise žmonės darydavo ir langų užuolaidėles, dengdavo kampines lentynas, lempų gaubtus iškarpydavo iš storesnio popieriaus. Prieš Kalėdas dažnas pasigražina karpiniais langus, gali padaryti ir eglutę. Vieni tai supranta kaip rankdarbių rūšį, kiti kaip kūrybą. Mano sugebėjimai nėra dideli.

Norėčiau pagirti universiteto leidyklos moteris, maketuotoją ir dailininkę už puikų darbą. Kai pasiūliau abejodama knygą iliustruoti savo karpiniais, jos iš karto sutiko, net ir viršelyje panaudojo karpinius.

Kokie dabar studentai? Ar nesumenko stojančiųjų dėmesys lietuvių kalbos studijoms?

Studentų yra visokių. Per didelį pulką atsiranda ir labai gabių. Aišku, dabar labiau puola į tokias specialybes kaip ekonomika, teisė. Matyt, tikisi, kad ten daugiau uždirbs. Bet juk visi nebus teisininkai. Dabar lituanistika nėra prestižinė specialybė. Ar bus, priklauso nuo ekonomikos būklės. Jei pasitaisys, pagerės gyvenimas, tai pasitaisys ir lietuvių kalbos, kultūros prestižas. Taip buvo kituose kraštuose, pvz., Airijoje. O dabar žmonės dažnai nemyli savo krašto, jį pameta, todėl ir su lietuvių kalba, etnine kultūra susijusios specialybės nėra populiarios. Sovietmečiu buvo garbė priklausyti etnografiniam ansambliui. Manau, kad taip bus ir ateityje.

Kaip manote, koks bus VU po 50 metų?

Norėčiau, kad Baltistikos katedra būtų didesnė. Dabar mūsų labai nedaug. Taip jau susiklostė. Sovietmečiu buvo daug vyresnių dėstytojų, kai kas išėjo į pensiją, kiti jau mirę. Dabar mūsų katedra atjaunėjusi, amžiaus vidurkis – trisdešimt keleri metai. Dabar tokia praktika, kad geresni studentai pramoksta latvių kalbą, sudaromos baltistų grupės. Norisi tikėti, kad mūsų bus daugiau.

Artėja Kalėdos, kokie įdomesni frazeologizmai susiję su Kalėdomis?

Tokių frazeologinių junginių nėra daug, Bet žinau vieną – „Kalėdos prie vartų šnypščia“, sakydavo žemaičiai, kai prieš Kalėdas baigdavosi samdinių tarnavimo laikas ir jie keliaudavo namo, gaudavo paviržį, duonos kepalą ir rūkytą avino kumpį lauktuvių. Kai artėdavo tas laikas, tai ir sakydavo, kad Kalėdos prie vartų šnypščia. O šiaip yra tradicinių oro spėjimų, kuriuos, matyt, esate girdėję. Sakydavo, kad jei šventas Jurgis su lapu, tai Kalėdos su ledu. Jei Velykos žalios, tai Kalėdos baltos. Ir atvirkščiai. Pažiūrėjus pro langą atrodo, kad Kalėdos bus baltos, tai tokių visiems ir norėčiau palinkėti.

Ko palinkėtumėte universiteto bendruomenei, studentams?

Visų pirma norėčiau palinkėti tradicinių dalykų – laimės, sveikatos. Kad sektųsi mokytis, kad būtų nenuobodu, kad akys žibėtų, kad paskaitose nesnaustų. O personalui norėčiau palinkėti, kad jaunimą užjaustų, kad jų dienos universitete būtų šviesesnės ir kad tos baltos Kalėdos pradžiugintų  ir suartintų žmones. Didesnės šventės mūsų katalikiškoje tradicinėje kultūroje nėra. Man senelė pasakojo, kad tokią dieną žmonės nenorėjo net peilio čiupinėti, kad atsiskeltų skalų ugniai įsižiebti. Viską pasidarydavo iš vakaro. Šventė buvo labai gerbiama. Tai buvo poilsis, atsipalaidavimas. Pirmą Kalėdų dieną buvo nepriimta vaikščioti į svečius, bendraujama tik su savais, šeimos rate. Ir Kūčių vakaras pilnas gražių tradicijų. Buvo priimta vėleles vaišinti, nenukraustyti stalo. Vaikai tikėjo, kad jei paliks gabalėlį kalėdaičio, tai artimų mirusiųjų vėlės jo paragaus naktį. Buvo paprotys palikti lėkštę mirusiam ar esančiam tolimoje kelionėje, kad kartu su visais pasidžiaugtų. Pats stalo ruošimas, gražus nusiteikimas buvo svarbus. Kad tai nepavirstų tik tuščiu dovanų dalijimu ar prisivalgymu. Kalėdos – tai dvasinė šventė. Tad linkiu, kad Kalėdos šįmet visus pradžiugintų, kad sulauktume gražių, kūrybingų, laimingų naujųjų metų. Kad būtų naujų knygų, paskaitų kursų, gerų studentų, kad visi turėtume kuo pasidžiaugti.