Vilniaus universiteto auklėtinis Stanislovas Moravskis prisiminimuose pasakoja tokią istoriją apie žymų gamtininką profesorių Eduardą Eichvaldą (1795–1896).

Vilniaus medicinos draugiją įkūrė profesorius Jozefas Frankas. Jos nariai buvo renkami slaptu balsavimu. Iš Peterburgo atvykęs profesorius E. Eichvaldas labai norėjo tapti šios draugijos nariu, tad paprašė rektoriaus (1824–1832) Vaclovo Pelikano, kuris tuo metu buvo ir draugijos prezidentas, priimti jį į draugiją.

V. Pelikanas, nemėgstamas dėl ryšių su Vilniaus generalgubernatorium N. Novosilcevu, sutiko ir pažadėjo jį paremti per balsavimą. Prieš posėdį pats pirmininkas apėjo visus susirinkusius kalbindamas, kad balsuotų už naują narį ir pašnibždėdamas: „Žinau, kad jo nemėgstate. Jis pralaimėtų, bet prašau tai padaryti bent dėl manęs, nekompromituokite jo labai.“ Visi nariai pritardami V. Pelikanui linksėjo galvomis ir žadėjo paremti kandidatūrą, bet pasirodo – rektorius padarė meškos paslaugą. Prasidėjus posėdžiui, visi nariai balsuodami metė į urną baltus arba juodus rutuliukus. Pasibaigus balsavimui ir atidarius urną V. Pelikanas turėjo pats paskelbti, kad nėra nė vieno balto rutuliuko – visi prieš. Tikėdamasis, kad kuris nors draugijos narys įmes baltą rutuliuką, jis pats išdavė savo protežė.