Akademikas Jonas Kubilius Vilniaus universiteto rektoriumi dirbo daugiau kaip tris dešimtmečius (1958–1991). Kaip ir šiais laikais, taip ir tuomet universitetas, anot akad. J. Kubiliaus, „buvo didelė įstaiga, o rektorius turėjo rūpintis daugybe dalykų“. Vienas iš didesnių rektoriaus rūpesčių buvo biblioteka ir jos turtų gausinimas bei išsaugojimas. „U. V.“ skaitytojams pateikia akad. J. Kubiliaus prisiminimus apie to laikotarpio VU biblioteką: rektorius pasakoja, kokias problemas jam ir bibliotekos darbuotojams tais laikais tekdavo spręsti, dėl ko kovoti, kokių gudrybių griebtis, kaip buvo formuojamos ir kaupiamos bibliotekos kolekcijos.

Nauja biblioteka buvo aktuali ir prieš keletą dešimtmečių

Ne tik dabar, interneto amžiuje, bet ir tuomet universitetui reikėjo geros bibliotekos. Daugėjo studentų ir darbuotojų, plėtėsi ir biblioteka. Vis tekdavo po kokį kampą centriniuose rūmuose atiduoti bibliotekai. Taip jai atiteko antrasis aukštas tarp Didžiojo ir Sarbievijaus kiemų ir trečiasis aukštas po Baltąja sale, kai laikinai buvo panaikinta karinė katedra, iki tol užėmusi tas patalpas. Vėliau pavyko dar labiau praplėsti bibliotekos valdas: vietoj karo metais sugriauto namo Šv. Jono gatvėje pastatėme gana erdvų pastatą, o po kiek laiko – dar erdvesnį, paaukoję vieną iš universiteto kiemelių.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo parengtas naujos VU bibliotekos Saulėtekio alėjoje projektas. Dar po kelerių metų Maskva sugalvojo iš beveik 800 buvusių aukštųjų mokyklų išskirti 20 ir joms sudaryti geresnes sąlygas. Mano pastangomis į tą sąrašą pateko ir Vilniaus universitetas. Paruošėme būsimosios universiteto bibliotekos projektą – jis buvo įspūdingas. Tačiau Tarybų Sąjungoje atėjo didžiosios permainos. Projektai paseno. Tik po dvidešimties metų buvo galima pradėti naujosios bibliotekos statybą.

Knygos į bibliotekos fondą – iš palėpių ir makulatūros krūvų

Vienas iš svarbių rūpesčių – bibliotekos fondų komplektavimas ir jų saugojimas nuo valdžios vykdomų „reformų“. Jau pirmaisiais tarybinės okupacijos metais iš bibliotekų fondų buvo pradėtos išiminėti naujajai valdžiai nepriimtinos knygos.

Menu, 1940 m. rudenį vienas kolega lituanistas kartą nusivedė mane į biblioteką Trakų gatvėje. Ten didelėje salėje krūvelėmis gulėjo lietuviškos knygos, išleistos per kelerius pastaruosius metus. Jos buvo ruošiamos atiduoti popieriaus fabrikui kaip makulatūra. Mums leido pasirinkti ir išsinešti po glėbelį knygų. Tai papildė mano tuo metu dar visai mažą bibliotekėlę. Po kelių dienų nuėjome į M. Šlapelienės (Marija Šlapelienė-Piaseckaitė, 1881–1977) knygyną Dominikonų gatvėje. Mums padovanojo po krūvelę knygų. Tarp jų buvo dar amžiaus pradžioje išleista knygelė „Lietuvi, mylėk savo kalbą“. Po kurio laiko kažkieno painformuotas užlipau į Dailės akademijos pastogę. Ten suverstoje knygų krūvoje mėtėsi daugybė Vilniui vaduoti sąjungos leidinių, tarp jų žurnalas „Mūsų Vilnius“. Buvo ir kitų žurnalų: „Trimitas“, „Karys“ ir t. t. Galėjau neštis kiek tik pajėgiau tos literatūros.

Specfondai – knygoms paslėpti

Literatūros naikinimas buvo tęsiamas ir vokiečių okupacijos metais. Buvo išimami žydų ir komunistų veikalai. Vilniaus universitetas turėjo perduoti turimą tokio tipo literatūrą kažkuriai bibliotekai į Berlyną. Tačiau tokios knygos buvo reikalingos moksliniam darbui. Todėl kai kuriose bibliotekose (Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos ir t. t.) buvo organizuoti vadinamieji specfondai (specialieji fondai). Čia išliko daug literatūros, kurią būtų sunaikinę. Kai pradėjau dirbti rektoriumi, Vilniaus universitete toks skyrius jau buvo.

Patvirtinau taisykles – specfondo knygomis galėjo naudotis tik rektorius, mokslo reikalų prorektorius ir bibliotekos direktorius. Tačiau, atrodo, tokiomis teisėmis nelegaliai naudojosi ir specfondo vedėja. Mūsų kontrolė buvo gana liberali, nors ir apdairi.

Universitetas gaudavo gana daug knygų iš užsienio lietuvių. Jos pereidavo Glavlito kontrolę, būdavo žymimos tam tikrais ženklais. Jei būdavo atspaustas trikampis, tai tokia knyga buvo leidžiama naudotis laisvai. Jei puikavosi vienas šešiakampis – ja buvo galima naudotis tik specfonduose. Kai šešiakampių būdavo daugiau, bibliotekos tokių knygų negaudavo.

Kaip biblioteka gaudavo knygas?

Buvau dar jaunas rektorius, kai mane pasiekė informacija, kad kai kurias mums siunčiamas knygas perima Maskvos bibliotekos. Apie tai pakalbėjau eiliniame Aukštojo mokslo kolegijos posėdyje Maskvoje. Aukštojo mokslo ministerijos vadovai stebėjosi. Atrodo, kad mūsų protestas pasiekė ir kitas Maskvos įstaigas.

Atsiradus galimybėms, išeivijos lietuviams patariau siunčiamas knygas dedikuoti Vilniaus universitetui arba jo rektoriui.

Ypač daug knygų gavome, kai šventėme universiteto 400 metų sukaktį. Amerikos lietuviai šitaip norėjo pagerbti universitetą. Jas visas papuošė specialiu dailininko Osvaldo Virkau sukurtu ekslibrisu. Apie pusę tonos knygų iš JAV turėjome mes patys parsigabenti. Tai nebuvo paprasta. Tam reikėjo užsienio valiutos, kurios universitetas neturėjo ir negalėjo iš niekur gauti. Tada kilo idėja išsirūpinti atitinkamų įstaigų leidimą gabenti knygas lėktuvu, apmokant paprastais rubliais. Aš jau buvau sąjunginis deputatas, turėjau net aukso žvaigždę. Be to, Maskvoje Lietuvos Ministrų Tarybos įgaliotiniu prie TSRS Ministrų Tarybos dirbo supratingas lietuvis S. Jaruševičius (g. 1925 m.).  Specialiai nuvykau į Maskvą ir su juo aptariau šį reikalą. Su atstovybės raštu nuvykome į Aerofloto ministeriją, pas ministro pavaduotoją. Išklausęs mūsų argumentus, jis davė prašomą leidimą. Knygos buvo atgabentos.

1965 m. viešėdamas JAV susipažinau su edukologijos studentu Geniumi Procuta. Veiklus jaunuolis ėmėsi siuntinėti mums įvairią literatūrą jo specialybės klausimais, prašydamas ir jam siuntinėti lietuviškos literatūros. Jis aplankė Austrijos ambasadą, pareklamavo mūsų universitetą ir paprašė paremti mus austriškais leidiniais. Vieną dieną sulaukiau svečių iš Maskvos. Atvyko Austrijos ambasados kultūros atašė Marthe su žmona. Parodžiau jiems universitetą, papasakojau apie Lietuvos ryšius su Austrija. Jų prašomas apibūdinau mums naudingą literatūrą. Po kurio laiko gavome iš ambasados didelį sąrašą knygų, kurias jie galėtų padovanoti. Išsirinkome reikalingas. Jos buvo pristatytos į Vilnių.

Turėjome nemažai donatorių. Paminėsiu tik vieną kitą. Dar viešėdamas Čikagoje 1965–1966 m. susipažinau su kai kuriais „Santaros-Šviesos“ veikėjais. Tarp jų buvo ir Valdas Adamkus (iki 1955 m. Voldemaras Adamkavičius). Po kurio laiko jis ėmė dažnai lankytis Lietuvoje. Pažadėjo parūpinti kasmet po 1000 dolerių knygoms. Mums tereikėjo sudaryti reikiamų knygų sąrašą. Toks bendradarbiavimas tęsėsi daug metų.

Buvęs Vilniaus universiteto asistentas Česlovas Masaitis (1912–2007) taip pat pradėjo reguliariai lankytis Lietuvoje ir siuntinėti mums matematikos knygų ir mokslinių straipsnių atspaudų.

Vienuolis pranciškonas Leonardas Kazimieras Andriekus (1914–2003), buvęs išeivijos pranciškonų lietuvių provincijolas, atsiuntė mums didelę meno albumų kolekciją. Tai buvo lietuvių pranciškonų dovana.

Vilniaus universitete ėmė lankytis Šveicarijos pilietis Vaclovas Dargužas (nuo 1950–1951 Andreas Hofer, 1920–2009). Dažniausiai atvykdavo su savo žmona Ruth. V. Dargužas padovanojo mums didelę senų Lietuvos ir gretimų kraštų žemėlapių kolekciją. Lankantis Šveicarijoje, teko geriau su juo susipažinti. Jis pasiūlė mums perimti buvusio diplomato dr. Alberto Geručio (1905–1985) kolekciją, kurioje buvo iškarpos apie Lietuvą iš daugelio Vakarų laikraščių ir įvairių knygų. Pats A. Gerutis reguliariai siuntinėdavo mums savo kolekcijos dalis paštu. Tačiau tai buvo neracionalu, todėl pasiūlė mums patiems ją pasigabenti. Teko pasukti galvą, kaip tai padaryti. Sugalvojome pasinaudoti „Sovavtotrans“ mašinomis. Čia vėl kilo užsienio valiutos problema. Kartu su S. Jaruševičiumi ir atitinkamu raštu apsilankėme pas Rusijos transporto ministrą. Paprašėme leisti pasinaudoti tokia mašina, apmokant rubliais. Ministras pasisakė buvęs aukštosios mokyklos profesorius ir mielai davė tokį sutikimą. Su jo leidimu nuvykome pas tų automobilių valdybos viršininką. Jis kiek pasiraivė, bet leidimą davė. Komandiravome į Šveicariją bibliotekos direktorių Jurgį Tornau (1919–2005). A. Gerutis dalį kolekcijos pasiliko, motyvuodamas tuo, kad norįs rašyti atsiminimus ir ta medžiaga jam būsianti reikalinga. Likusi kolekcijos dalis pasiekė mūsų universitetą Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę.

1970 m. viešėjau Paryžiuje. Susiradau filologą Algirdą Julių Greimą (1917–1992) ir daug bendravau su juo ir jo žmona Ona Greimiene-Bagdonaite, mediko ir visuomenės veikėjo Juozo Bagdono (1866–1956) dukra. Jis ir grafikas Žibuntas Mikšys (g. 1923) buvo žinomos teisės istorikės ir visuomenės veikėjos Deveikės (Jonė Deveikytė-Navakienė, 1907–1963) testamento vykdytojai. Prieš man grįžtant namo, jie nutarė padovanoti Vilniaus universitetui įdomų nyderlandišką koklį ir Amadeo Modigliani (1884–1920) paveikslą iš Deveikės palikimo. Turėdamas diplomatinį pasą dovanas parvežiau be didesnių problemų ir atidaviau universiteto Grafikos kabinetui. Girdėjau, kad tai vienintelis to dailininko kūrinys visoje Tarybų Sąjungoje. Man pasakojo, kad meno kūrinius iš Prancūzijos galima išvežti tik su atitinkamu leidimu. Todėl bibliotekos vadovybei pasakiau, kad kurį laiką apie tą kūrinį, taip pat apie retus leidinius bibliotekoje nebūtų kalbama. „Didysis brolis“ buvo gana savanaudis.

1989 m. Franfurto prie Maino universitetas, su kuriuo turėjome bendradarbiavimo sutartį, šventė 75 metų įkūrimo sukaktį. Dalyvavau iškilmėse ir pasveikinau universitetą vokiškai ir lotyniškai, universiteto prezidentui Klausui Ringui užrišau lietuvišką tautinę juostą. Tai atkreipė dalyvių dėmesį. Man gerokai paplojo. Prie mano stalo greta sėdėjo Frankfurto universiteto draugų ir rėmėjų draugijos prezidentas. Jis stebėjosi mano lotynų kalba. Esą dabar jau mažai kas ją moka. Pasisakė esąs keturių knygų leidyklų savininkas ir pasiūlė mūsų universitetui jo leidžiamų knygų. Netrukus į Vilnių buvo atsiųsti tų leidyklų katalogai. Mes galėjome išsirinkti reikiamas knygas. Tuo ir pasinaudojome.

Žygiai dėl universiteto turto grąžinimo

Po senojo Vilniaus universiteto uždarymo XIX šimtmetyje okupantai išgrobstė daug universiteto turto, išdalijo įvairioms Rusijos bibliotekoms knygas, istorines ir meno vertybes. Jų atgavimu buvo rūpinamasi nuo pat nepriklausomos valstybės atkūrimo 1918 m. Pagal 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą Lietuvos ir Rusijos sutartį visi išvežti kultūros ir meno turtai turėjo būti grąžinti. Deja, Lietuvos derybininkai, matyt, dėl patirties stokos sutiko sutartyje dėl turto grąžinimo įrašyti sąlygą, kad turto grąžinimas neturi ardyti esamų kolekcijų. Tai buvo Achilo kulnas, kuris Rusijai leido neatiduoti mums daugelio grąžintino turto, todėl buvo grąžinta tik menka dalis. Tai gana išsamiai aprašyta Pauliaus Galaunės (1890–1988) ataskaitoje apie derybų komisijos darbą, kuri buvo publikuota „Mūsų žinyne“ 1922–1923 m. 1979 m. lietuviai išeiviai JAV tą ataskaitą išleido nedideliu 25 egzempliorių tiražu. Tos knygelės egzempliorius yra autoriaus asmeninėje bibliotekoje.

Žygiai atgauti universiteto knygas buvo atnaujinti pokario metais. Tai daugelio universiteto darbuotojų pastangos. Daug nusipelnė bibliotekos direktorius Levas Vladimirovas (1912–1999), paskirtas į šį postą 1948 m.

L. Vladimirovas rasdavo būdų glaudesniems santykiams su įvairių bibliotekų darbuotojais (spėlioju, žydais) užmegzti, patekti į saugyklas, rasti ten buvusių universiteto knygų, jas išprašyti ar net išreikalauti. Jam pasisekė sužinoti, kad Odesoje yra Mažvydo katekizmo egzempliorius. Prieš karą  buvo žinomas vienintelis jo egzempliorius Karaliaučiuje, po karo jis atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Su A. Sniečkaus pagalba pasisekė Odesos egzempliorių iškeisti į vertingą seną rusišką leidinį.

Ne kartą L. Vladimirovas pasakojo, kad po kurio laiko jo pradėję nebeįsileisti į bibliotekų saugyklas. Ypač nelengva buvę su TSRS mokslų akademijos biblioteka Leningrade, į kurią pateko daugelis pirmųjų universiteto knygų, tarp jų daug inkunabulų.

Menu keletą epizodų. Berods 1962 m. Lietuvoje lankėsi TSRS mokslų akademijos delegacija su jos tuometiniu prezidentu M. Keldyšu priešakyje. Jie apsilankė ir universitete. Vizito metu man užteko „akiplėšiškumo“ kreiptis į M. Keldyšą dėl išvežtų knygų grąžinimo. Prezidentas tą klausimą peradresavo delegacijoje buvusiam pirmajam viceprezidentui V. Kotelnikovui, kuravusiam Mokslų akademijos biblioteką. Nors jo reakcija nebuvo geranoriška, tačiau vis dėlto buvo sudaryta speciali akademijos komisija tam klausimui nagrinėti. Ji rado „argumentų“ knygų negrąžinti. Atseit tos knygos nieko bendra neturinčios su Lietuva, nes išleistos svetur ir jose nieko nekalbama apie Lietuvą. Jos turinčios bendrakultūrinę reikšmę ir, būdamos TSRS mokslų akademijos bibliotekoje, prieinamos visiems suinteresuotiesiems.

1969 m. prikalbinome A. Sniečkų kreiptis tuo klausimu į M. Keldyšą. Ir vėl akademijos komisija palaikė bibliotekos nenorą grąžinti knygas, atsakydama panašiais argumentais.

Dar kartą pamėginome klibinti šį reikalą 1979 m., ruošdamiesi universiteto 400 metų sukakties minėjimui. Dėl knygų grąžinimo buvo parengtas ir pasiųstas raštas tuometiniam Mokslų akademijos prezidentui A. Aleksandrovui. Rėmėmės Lietuvos ir Rusijos 1920 m. sutartimi. Citavome ir V. Lenino 1918 m. lapkričio 19 d. pasirašytą dekretą apie išvežto iš Lietuvos įvairaus turto grąžinimą. Raštas pateko į pogrindinę disidentinę spaudą, o iš čia ir į didžiąją užsienio spaudą. Kilo triukšmas.

Po kurio laiko iš Maskvos gavome atsakymą. Jis beveik nesiskyrė nuo ankstesnių. Lyg ir pasityčiojant, buvo siūloma pasidaryti mūsų prašomų knygų kserokopijas.

Universiteto bibliotekoje turėtų būti aplankas su susirašinėjimu dėl turto grąžinimo.

Turiu vilties, kad netolimoje ateityje jį bus galima baigti pildyti ir atiduoti į archyvą.