Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja 99 studentai, turintys negalią dėl skirtingo pobūdžio sutrikimų (judėjimo, regos, klausos, vidaus organų ir psichikos), pasirinkę studijų programas įvairiuose universiteto padaliniuose. Daugiausia studentų su negalia studijuoja Medicinos (20), Filosofijos (16) ir Ekonomikos (11) fakultetuose.

Vykdant projektą „My University“, skatinantį elektroninį dalyvavimą aukštojo mokslo sprendimų priėmimo procese, specialiųjų poreikių turintys studentai buvo paklausti, ko jiems labiausiai reikia universitete. Daugiausia – net 56 procentai – pasakė, kad jiems svarbiausia akademinė parama (individualus studijų planas, kitos atsiskaitymo formos, specialūs poreikiai užsiėmimų metu ir pan.). Apie tokių studentų poreikius ir dėstytojų pasirengimą juos tenkinti buvo pakviesti diskutuoti ir patys dėstytojai. Nors diskusija nebuvo aktyvi, situacija pasidomėjome plačiau. Apie tai sutiko pasikalbėti Filosofijos fakulteto profesorius Albinas Bagdonas ir Studijų direkcijos Studijų planavimo ir koordinavimo skyriaus vedėja Rasa Matonienė.

Prof. A. Badonas apie apklausos ir diskusijos rezultatus:

„Komentuojant atsakymus labai svarbu žinoti negalios pobūdį, nes akliesiems reikia vienų dalykų, kurtiesiems kitų (vertėjo). Ne visi dėstytojai žino, ne visi supranta, ko reikia tokiems studentams. Yra buvę įvairių nesusipratimų, kai kurie dėstytojai neleisdavo įrašinėti paskaitų į magnetofoną, nors, žinoma, dauguma nusiteikę geranoriškai. Todėl, matyt, dauguma studentų ir atsakė, kad jiems svarbiausia akademinė parama.

Kita problema, kad tik trys fakultetai visiškai pritaikyti studentams su judėjimo negalia. Nei centriniai rūmai, nei biblioteka, nei Medicinos fakultetas nėra pritaikyti. Nėra ir jokių normatyvų, su kokia negalia kokias specialybes galima studijuoti. Sovietmečiu buvo kažkoks dokumentas, o dabar niekas to nereglamentuoja. Fakultetai  priimdami sprendžia savarankiškai. Prieš keletą metų turėjome studentų, kurie iš Medicinos fakulteto slaugos programos perėjo į socialinį darbą, nes ten programos nelanksčios, fakulteto patalpos taip pat nepritaikytos. Nepritaikyti ir daugelis kitų, seniau statytų ir nerenovuotų fakultetų. Kai dar dirbome Baltupiuose, socialinį darbą studijavo vaikinas, kurį tėvas nešiodavo į paskaitas, nes fakultetas visai nebuvo tam pritaikytas. Dabar ten matematikai, bet, man regis, pritaikymų neįgaliems studentams neatsirado. Pati socialinė aplinka nėra tokiems studentams svetinga. Kaip pats matau, stebiu, iš pradžių studentai būna paslaugūs, padeda jiems, bet vėliau – mažiau. Pradžioje entuziazmas didesnis, bet laikas ribotas, visi mokosi, dirba, todėl teigiamos nuostatos, supratingumas po kiek laiko dingsta.

Lietuvoje iš viso studijuoja per tūkstantį neįgalių asmenų. Anksčiau VU būdavo lyg ir daugiau neįgalių studentų. Bet keitėsi sąlygos ir statistika. Anksčiau Studijų direkcijoje dirbo žmogus, kuris rūpinosi neįgaliaisiais, rašė disertaciją, labai domėjosi.“

Tokių studentų gyvenimas – uždaresnis

Ar dėstytojai parengiami dirbti su neįgaliais studentais?

Užsienio universitetuose yra specialūs centrai neįgaliesiems. Varšuvos universitete tokiame centre dirba 12 žmonių. Pas mus gal tiek ir nereikia, bet pagalba, informacija, parama tokiems studentams būtina. Tokių studentų gyvenimas daug uždaresnis.

Dėstytojai bent minimaliai turėtų būti apmokomi dirbti su tokiais studentais. Pats dėstau reabilitologams neįgaliųjų psichologiją, supažindinu su etika, tarkime, kaip elgtis su protiškai atsilikusiu ar su neregiu, nes yra tam tikra etikos, elgesio specifika. Pas mus to nemokoma ir mokyklose, ne visko išmokstama ir universitete. Anksčiau buvo toks projektas, pagal kurį skaitėme specialių paskaitų kursą dėstytojams, bet tuo viskas ir baigėsi. Manau, kad tuose fakultetuose, kur daugiau specialiųjų poreikių studentų, reiktų ir paskaitų, ir pasikviesti žmonių iš neįgaliųjų organizacijų, specialistų, konsultuojančių psichologų. Ypač sudėtinga, kai nežinai, jog mokosi žmonės su psichikos sutrikimais, sergantys šizofrenija ar turintys bipolinių sutrikimų. Apie juos taip pat reikia kalbėti, susitikti su juos globojančiomis organizacijomis.

Tradiciškai tokie studentai renkasi teisę, istoriją, matematiką, o kurtiesiems apskritai iškildavo daug problemų siekiant aukštojo mokslo. Manau, kad sudėtingiausia pas mus mokytis kurtiesiems ir akliesiems, nes jiems ypač reikia pagalbos. Pas mus psichologijos yra mokęsi keli aklieji, viena baigė sovietmečiu ir kurį laiką net dirbo katedros vedėja Šiaulių universitete. Daugiausia aklųjų yra baigusių filologiją, istoriją, matematiką. O štai su judėjimo negalia dar sudėtingiau, nors yra baigusių mūsų fakultetą. Viena baigė psichologiją, kita – socialinį darbą. Abi naudojosi neįgaliojo vežimėliu, t. y. jų fiziniai sutrikimai buvo labai dideli (neįgalieji savo žargonu tokius asmenis vadina „spinalininkais“ – su nugaros smegenų pažeidimais).

Svarbiausia – parama ir supratimas

Studijų direkcijoje neįgaliųjų reikalais rūpinasi Studijų planavimo ir koordinavimo skyriaus vedėja Rasa Matonienė. Jos paklausėme apie specialiųjų poreikių turinčius studentus Vilniaus universitete: kur jie mokosi, ką dažniausiai mokosi, kaip universitetas pasirengęs juos priimti?

Ko, Jūsų manymu, labiausiai reikia tokiems studentams?

Pirmiausia palaikymo ir supratimo. Studentams su negalia kartais būna sunku prašyti pagalbos. Tad mes turime būti supratingi ir padėti tokiems studentams.

Kita vertus, svarbu ir fizinės aplinkos pritaikymas. Šiuo metu Vilniaus universitete studentams su negalia visiškai pritaikytos Filosofijos ir Istorijos fakultetų bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto patalpos. Yra įrengti specialūs įvažiavimai į Informacinių technologijų taikymo centrą, kompiuterių sales ir Testavimo centrą.

Taigi pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria studentai su negalia, studijuodami Vilniaus universitete, panašios kaip ir kitose aukštosiose mokyklose. Tai viešosios aplinkos nepritaikymas (visuomeninio lankymo ir paslaugų objektų infrastruktūra, darbo aplinka, transportas), informacinės aplinkos nepritaikymas (literatūra Brailio raštu, įgarsintos knygos ir t. t.), būsto aplinkos nepritaikymas, asistentų kompensacinės technikos stygius (diktofonai, vaizdą didinantys įrenginiai).

Ar dėstytojai mokomi, kaip elgtis su neįgaliais studentais, kaip patenkinti jų poreikius?

Gaila, bet tokie mokymai nevyksta ir dauguma dėstytojų nežino, kaip elgtis su tokiais studentais. Aišku, čia daug ką lemia žmogaus asmeninės savybės ir bendras supratimas. Daugumai dėstytojų svarbiausia yra jo dėstomas dalykas ir kartais, susidūrus su studentais, turinčiais specialiųjų poreikių, pamirštamas paprasčiausias žmogiškumas. Kita vertus, studentai su negalia yra tokie patys studentai ir turi suprasti, kad pasirinko studijas aukštojoje mokykloje ir jiems nuolaidų negali būti.

Šiuo metu vykdomas projektas „Studijų prieinamumo užtikrinimas specialiųjų poreikių turintiems studentams“. Koks tai projektas?

Nuo 2012 m. Vilniaus universitetas dalyvauja Valstybinio studijų fondo vykdomame projekte „Studijų prieinamumo užtikrinimas specialiųjų poreikių turintiems studentams“. Pagal šį projektą studentai su negalia turi galimybę gauti tikslines išmokas (po 520 litų per mėnesį). Projekto partneriai, tarp jų – ir Vilniaus universitetas, turi galimybę gerinti / įrengti tikslinės grupės specialiuosius poreikius tenkinančias studijų darbo vietas su specialia programine ir technine įranga, specializuotais ergonominiais baldais. Be to, vykdant šią veiklą organizuojami mokymai, skirti aukštųjų mokyklų švietimo pagalbos specialistams / darbuotojams (iš Vilniaus universiteto dalyvauja du administracijos darbuotojai).

Parama neįgaliems studentams turi remtis nuostata, kad neįgalus asmuo turi tokią pat teisę į švietimą, kaip ir jų įgalūs bendraamžiai. Todėl tai yra mūsų – universiteto – atsakomybė suteikti reikiamas paslaugas, pritaikyti aplinką neįgaliam asmeniui, siekiant kompensuoti negalios, darančios įtaką akademiniam gyvenimui, poveikį. Taigi paslaugos ir aplinkos adaptacija neįgaliems asmenims turi būti nuolatinis universiteto ir padalinių administracijos rūpestis.