Rugpjūčio 22-23 d. Kaune, Senojoje Nemuno prieplaukoje ir senamiestyje, praūžė šventė „Hanza Kaunas’09“, sukvietusi miestelėnus ir laikinosios sostinės svečius grįžti atgal į praeitį – į pirmuosius miesto gyvavimo šimtmečius.

Keliautojus laiku pasitiko muitininkai, riteriai, damos ir… raganos

Skeptikai sakytų, kad grįžti į praeitį yra neįmanoma, tačiau, praėjus pro muitinės punktą ir apsilankius Hanzos dienose, tikrai buvo galima suabejoti, kuriame amžiuje atsidūrei – tokia įtraukianti buvo viduramžiška veikla, organizuota VšĮ „Hansa Kaunas“ ir Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete gyvuojančio neformalaus studentų viduramžių klubo „Youth Hansa Kaunas“.

Studentai virto muitininkais, riteriais, damomis, raganaitėmis, ir prasidėjo…

Mažiesiems buvo vedamos riterių ir damų gerų manierų pamokos, vyresnieji, pasiilgę intelektinės veiklos, galėjo apsilankyti universitete skaitytose laisvųjų menų ir kitų mokslų paskaitose, kartu su ekskursijų vadovais išvaikščioti daug istorinių paslapčių slepiančias Kauno gatveles, išmokti šokti ir žaisti senovinius žaidimus. Aktyvesnieji noriai matavosi riterių šarvus, išbandė ginkluotę, o kai kurie netgi prašė raganaičių, įsikūrusių dailiame namelyje prie laužo, pasidalyti stebuklingais gėrimais, amuletais ir magiškomis galiomis…

Šventės svečiai ne kartą stebėjosi ir klausė, kurio teatro aktoriai čia vaidina. Pasibaigus šventei VšĮ „Hansa Kaunas“ direktorius Darius Rumšas taip pat džiaugėsi: „Tai jau penktoji, jubiliejinė viduramžių šventė Kaune ir, be abejonių, labiausiai pavykusi. Ne paslaptis, kad krizės padariniai Kaune nelepino organizatorių pakankamu biudžetu, todėl nemažai kūrybinių idėjų buvo įgyvendinta tik dėl studentų išradingumo ir nuoširdaus darbo.“

Pliaupiant raganiškam lietui irgi buvo ką veikti

Nors geru oru kauniečiai ir miesto svečiai galėjo mėgautis tik pirmąją šventės dieną ir sekmadienio vakarą, žmonių tikrai netrūko. Bene daugiausia dėmesio susilaukė čia pat miestelyje dėl garbės, o gal moterų dėmesio kovęsi riteriai. „Meistriškai atlikdami gyvybei pavojingus kovos veiksmus riteriai kėlė žmonių susižavėjimą ir šūksnius. Manau, kad man ir kitiems buvo labai įdomu pamatyti tokį visiškai nekasdienišką pasirodymą“, – entuziastingai kalbėjo Simona Siderevičiūtė, viena šventės dalyvių. Pasak jos, šventišką nuotaiką taip pat kėlė tradicinės kiaulių lenktynės, linčo ir Magdeburgo teismai, kuriuose nusižengusieji moralės normoms buvo tepami čia pat besiganiusių ožiukų išmatomis ir paukščių plunksnomis, baudžiami kitomis bausmėmis. Išsisukusiems nuo teismų nuodėmes nuplauti padėjo kunigėlis ir du vienuoliai. Už tam tikrą, nuo dvasios tamsumo priklausantį, mokestį buvo galima įsigyti indulgenciją ir visų šventųjų palaiminimą. Aplinkui su šluotomis besimaišiusios raganaitės, žaviais žvilgsniais kerėdamos ir saldžius žodelius kuždėdamos, visaip viliojo nepasitikėti šventaisiais ir susidraugauti su magija. Dievobaimingieji, visa tai regėdami, tyliai žegnojosi ir šnabždėjo, esą raganos ir prišaukusios sekmadienio lietų.

Šventėje apsilankiusių ir balose kojas sušlapusių žmonių širdis virpino ir šildė poezijos skaitymai, vykę Maironio lietuvių literatūros muziejuje, atgijusios lėlės Pančas ir Džudi, čia pat demonstruojami ir net gaminami amatininkų dirbiniai, įvairūs žaidimai ir savų jėgų išbandymai. Didelio susidomėjimo susilaukė ir Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje vykęs viduramžių religinis spektaklis – moralite „Eilinis žmogus”. Ne vienas jo metu ir ašarėlę nubraukė, o paklausta, kas sugraudino, šventės dalyvė Loreta Varaniūtė sakė: „Nors parašytas seniai, spektaklis tinka šiems laikams, todėl, manau, daugumai buvo pažįstama tiek jo gerai parinkta tema, tiek veikėjų charakteriai. Nenuostabu, kad kai ką tai sugraudino ir paragino susimąstyti apie savo elgesį ir vertybes, tikslus.“ Pasak Loretos, pati Hanzos šventė buvo unikali galimybė daug ką dar kartą apsvarstyti, įgyti naujos patirties, atrasti savyje naujų plotmių ir gebėjimų.

Šventės uždaryme – tūkstantmečio ugnis ir folklorinis šėlsmas

Andrius Žiurauskas, Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, vienas „Hanza Kaunas“ rengėjų, pasakojo, kad šventės idėją „pristatyti miesto ir valstybės kūrimosi istorijas šmaikščiose teatralizuotose programose“ studentai įgyvendino su kaupu. Nepamiršta pagerbti ne tik gilias tradicijas ir seną istoriją turintį VU Kauno humanitarinį fakultetą, Kauno miestą, bet ir Lietuvos tūkstantmetį: iš viduramžių miestelio buvo galima matyti kitapus upės, krantinėje, spalvotomis lentelėmis studentų nuaustą tautinę juostą, o šventės metu paragauti čia pat didelėje keptuvėje iškeptos gardžios tūkstančio kiaušinių kiaušinienės.

Pirmąjį viduramžių dienų vakarą vainikavo grupė „Auli“ su viduramžių šokių programa ir įspūdingas ugnies šou. Šis savo karštomis bangomis nuvilnijo ir į sekmadienio pavakarę: šventės uždaryme vėl buvo galima išvysti energingai besisukančias liepsnas, kurios kartu su pučiamųjų kapela iš Viljandi (Estija) ir Kauno („Lipk ant sienų“) uždegė liepsneles žiūrovų ir dalyvių akyse, širdyse, o vėliau persikėlė ir į dangų – sprogo šventinis fejerverkas. Į besisukančius studentų šokių ratelius labai greitai įsitraukdavo ir miestelėnai. Muzikai įsismarkavus buvo galima regėti jų veiduose degantį džiaugsmą ir šokio aistrą. Kas iš vasaros pabaigos šventėje apsilankiusiųjų dabar galėtų pasakyti, kad jo širdyje vis dar nedega neužmirštamų įspūdžių ugnis?

Lina Steponėnaitė