Gamtos mokslų fakulteto dekanas prof. habil. dr. K. Kilkus pasakojo: „Daug metų buvau topografinės ir hidrologinės praktikų vadovas. Vieną itin karštą ir sausą vasarą praleidau prie Nemuno žemiau Merkinės. Studentų grupė – darbšti, draugiška, didesnių rūpesčių neturiu, bet likus savaitei iki praktikos pabaigos pradėjo kamuoti skausmai pilve. Galvoju – apsinuodijau, praeis. Praeina diena, antra, trečia, o skausmai nesiliauja. Studentai kaip išmanydami mane „gydo“. Arbatos, žuvienės – niekas nepadeda. Ir štai vieną rytą į palapinę įkiša galvą prisiekęs žvejys studentas Andrius ir sako: „Dėstytojau, paragaukit kepto šamo, ką tik pagavau.“ Šamo niekad gyvenime nebuvau valgęs, taigi paragavau ir tuoj pat pasigailėjau, nes akyse viskas pradėjo temti. Šitaip „vadovaudamas“ sulaukiau ir praktikos pabaigos, o sugrįžęs į Vilnių tą pačią dieną patekau į Greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė buvo liūdna: „Gangrenuojanti tulžies pūslė, akmenys – reikia skubiai operuoti.“ Pasakysit – toks čia ir nuotykis… Ir aš taip manyčiau, jei ne atmintinė, kurią išvykdamas į namus gavau iš gydytojo. Sąrašo, kokio maisto turėčiau vengti, pradžioje buvo… šamas!“
Komentarų nėra. Būk pirmas!