Vilniaus universitete (VU) galima rasti plataus spektro studijų: nuo kriminologijos iki dalyko pedagogikos, tačiau net jei nėra norimos mokslinės nišos, trokštamas studijas galima tiesiog susikurti. Šia galimybe pasinaudojo ir Dominykas Barusevičius – VU doktorantas, nagrinėjantis archeologijos filosofijos klausimus. Savo tyrime „Technikos ir kalbos santykis kaip archeologijos filosofijos problema“ D. Barusevičius aiškinasi, kaip gebėjimas gaminti gali lemti kalbą. Archeologijos filosofijos doktorantas pasakoja apie daugiasluoksnį tyrimų lauką ir tarpdisciplininių studijų galimybes VU.

Filosofas teoretikas

D. Barusevičius prisipažįsta, kad mokykloje jį kankino abejonės, ką turėtų studijuoti. Domino įvairios sritys – nuo fizikos iki muzikos. Tačiau priežastimi pradėti filosofijos studijas tapo jų aprašymas, teigiantis, kad filosofija gali apimti visą sričių įvairovę. Studijas VU D. Barusevičius pradėjo Filosofijos fakultete, studijavimas džiugino jaunąjį teoretiką, nors skaitykloje darbuotis įprato tik antraisiais bakalauro studijų metais. Antrajame kurse, užklydęs į Istorijos fakulteto skaityklą, studentas pasijuto laisvai: jam tiko skaityklos apšvietimas, atmosfera, kartais vakarais likdavo vienas paskutinių. Raktu į filosofijos discipliną doktorantui tapo Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“: „Prireikė mėnesio, kad pradėčiau suprasti ir įsisavinti I. Kanto veikalo teorines subtilybes. Tam įvykus prasiplėtė mano akiratis, pradėjo struktūruotis mąstymas. Tuo metu pradėjau žavėtis klausimais apie transcendentinį laiką, erdvę ir vaizduotę. Šiame kontekste vaizduotė pasireiškia kaip kuriančioji galia, tai labai mane domino“, – pasakoja jaunasis filosofas.

Po kiek laiko D. Barusevičius atrado Michailą Bachtiną ir Cornelių Castoriadį. M. Bachtinas mokėsi ir Vilniaus gimnazijoje (dabartinis VU), buvo luošys, per stebuklą išsisuko nuo bolševikų kilpos, vienu metu taip nusigyveno, kad teko iš rankraščių suktis cigaretes. M. Bachtino veikalas apie laiko ir erdvės suderinamumą, pavadintą chronotopu remiantis I. Kanto transcendentine estetika ir A. Einsteino reliatyvumo teorija, sudomino studentą. Magistrantūros metu jis parašė straipsnį „M. Bachtino chronotopas: tarp epistemologijos ir sociokonstruktyvizmo“, darbas publikuotas moksliniame žurnale „Problemos“. C. Castoriadis taip pat rašė apie laiką, erdvę, bet juos siejo su įtampomis tarp individualiosios vaizduotės ir sociumo. Vėlgi ataidi D. Barusevičių dominančios temos – laikas, erdvė, vaizduotė. M. Bachtino ir C. Castoriadžio teorinių pozicijų sugretinimas tapo D. Barusevičiaus magistro darbu.

Paklaustas, kuo jam svarbi filosofija, D. Barusevičius atsako: „Viena vertus, filosofija leidžia permąstyti nusistovėjusias nuomones, išryškina tokius tikrovės pažinimo aspektus, apie kuriuos net nebūtum susimąstęs, kita vertus, gyvenimas filosofiniais tekstais, rašymu, skaitymu maitina smalsulį. Nuolatos kuo nors susidomiu. Pastaruoju metu nagrinėju archeologijos filosofijos problematiką.“ Doktorantas atskleidžia, kad tokią disertacijos temą iš dalies nulėmė bandymas suderinti filosofijos ir archeologijos studijas.

Dominykas Barusevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Archeologas praktikas

Archeologija į D. Barusevičiaus akademinį gyvenimą atėjo VU Istorijos fakulteto dėstytojų dėka. Po pirmų filosofijos studijų metų jis dalyvavo ekskursijoje, kurioje archeologai doc. Gintautas Vėlius ir dr. Rokas Vengalis kartu su ekskursijos dalyviais ieškojo piliakalnių Neries regioniniame parke. Žygyje nieko ypatingo nebuvo surasta, tačiau po ekskursijos filosofijos studentas pasipasakojo, kad jį domina archeologija, todėl doc. G. Vėlius ir dr. R. Vengalis pakvietė jį į archeologinę praktiką, kuri vyko Kernavėje. Prisijungęs prie archeologijos pirmakursių, doktorantas pripažįsta, kad tuomet nieko konceptualaus apie archeologiją nežinojo, bet paėmęs į ranką mentelę pajuto atradimo džiaugsmą: „Kasiau, kasiau, gremžiau, gremžiau, kažką rasdavau, parodydavau, dėstytojai (doc. G. Vėlius ir dr. R. Vengalis) atsakydavo, kad tai natūralus akmuo. Susierzindavau, greitai nusiramindavau ir toliau grįždavau prie proceso, tačiau tokiu būdu moksliškai susižavėjau archeologija.“

Studentas kartu su archeologais doc. G. Vėliumi ir dr. R. Vengaliu Kernavės valstybinį kultūrinį rezervatą ir jo apylinkes tyrinėja jau septynias vasaras iš eilės. Kernavėje tyrinėti įvairių archeologinių objektų pėdsakai: akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, pilkapynai, viduramžių laikotarpio gyvenvietės ir kapinynas. Be to, jis prisidėjo gręžiant Kernavės piliakalnių šlaitus ir aikšteles. Šis unikalus metodas leido išsiaiškinti, kad Aukuro kalnas jungėsi su Lizdeikos piliakalniu ir tik XIII–XIV a. buvo atlikti dideli žemės judinimo darbai juos atskiriant. Dalyvaujant įvairiuose archeologiniuose žvalgymuose, kai vaikštoma pro šviežiai suartą lauką, D. Barusevičiui pavyko aptikti kelias priešistorines gyvenvietes.

Labiausiai jaunajam mokslininkui įsiminė Aukuro piliakalnio tyrimai, vykę 2021–2022 m., ir kapinyno kasinėjimai, vykę praėjusią vasarą: „Didelį įspūdį paliko tai, kad Aukuro kalno aikštelėje aptikome importuotų artefaktų – keraminių ir stiklinių dirbinių šukių, peilio apkalėlių. Kapinyno tyrimai paliko įspūdį todėl, kad vienoje vietoje radome dviejų skirtingų chronologinių periodų kapinynus: degintinį XIII–XIV a. kapinyną, kai žemės paviršiuje išberdavo degintinius žmogaus palaikus ir įkapes, ir preliminariai IX–XII a. datuojamą pilkapį žirgui, kai palaidojo nesudegintą žirgą ir supylė sampilą“, – pasakoja VU Filosofijos fakulteto studentas. Plačiau apie šį kapinyną ir jo tyrimus galima sužinoti čia.

Dominykas Barusevičius atrastame žirgo kape. Asmeninio archyvo nuotr.

Siekis mokytis abu

Kai D. Barusevičius suprato, kad nori ir studijuoti archeologiją Istorijos fakultete, ir neišsiskirti su filosofija, pradėjo ieškoti sprendimo. Sužinojęs apie gretutinių studijų galimybę, bakalauro pakopoje studijavo archeologiją ir filosofiją vienu metu. Sunkumų suderinti studijas nebuvo, nes istorijos skaitykla, kurioje studentas leisdavo vakarus, kupina ne tik archeologijos, bet ir filosofijos knygų.

Vėliau jaunasis mokslininkas įstojo į filosofijos magistrantūrą, bet čia gretutinių studijų nebuvo. Sprendimą rasti padėjo VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė: „Ji suorientavo ir pasiūlė studijuoti archeologiją kaip laisvajam klausytojui. Nusprendžiau taip ir padaryti. Magistrantūroje krūvis kiek padidėjo, nes studijuojant filosofiją prisidėjo ir keli archeologijos magistrantūros programos dalykai. Nepasakyčiau, kad krūvis labai apsunkino, pavyko viską suvaldyti. Matyt, buvo įdomu studijuoti filosofiją ir archeologiją.“

Doktorantūroje D. Barusevičius norėjo gilintis į archeologijos ir filosofijos temas. Nusprendęs ieškoti sąlyčio taškų, studentas pradėjo domėtis klausimais, kurie apimtų šias sritis. Archeologijos filosofijos specialisto Lietuvoje nėra, tema nauja, bet studentui reikėjo rinktis specifinę tematiką, problematiką, vadovą, institutą ar katedrą. Šioje situacijoje filosofuojančiam archeologui padėjo jo VU filosofijos dėstytojas, bakalauro ir magistro darbų vadovas, filosofas prof. Kristupas Sabolius. Jis pasiūlė toliau studijuoti VU Filosofijos fakultete, kuriame palankiai žiūrima į tarpdiscipliniškumą. Istorijos fakultete kaip savo archeologijos mokslo konsultant D. Barusevičius pasirinko minėtą archeologą doc. G. Vėlių.

Gaminame daiktus, kurie gamina mus

Paklaustas apie doktorantūros temą, studentas atsako, kad kol kas preliminari tema –„Technikos ir kalbos santykis kaip archeologijos filosofijos problema“. Teoretikas papildo, kad jo tyrime plačiausiomis prasmėmis technika suprantama kaip gebėjimas gaminti, o kalba – kaip gebėjimas išsakyti. Jis nagrinėja, kaip sąveikauja technika ir kalba, kokią įtaką gali turėti technikos ir kalbos sąveikavimas žmogaus evoliucijai: „Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, atsispiriu nuo archeologijos filosofo Lambros Malafourio materialiosios įtraukties teorijos. Vienas esminių šios teorijos  teiginių – „Mes gaminame daiktus, kurie savo ruožtu gamina mus.“

D. Barusevičius pasakoja, kad tarpdiscipliniškumas pasireiškia klausimu, kaip keičiasi žmogus. Būtent toks klausimas subendravardiklina filosofiją ir archeologiją. „Ir filosofija, ir archeologija bando suprasti, ką reiškia būti žmogumi, kaip egzistuoja žmogiškasis individas. Iš esmės filosofija sudaro sąlygas suformuluoti teorinę prieigą prie šių klausimų, suabejoti nusistovėjusiais postulatais apie žmogų. Archeologija leidžia analizuoti žmogaus evoliucijos eigą remiantis artefaktų ar osteologiniais duomenimis ilgalaikėje laiko perspektyvoje. Skirtumas gal tas, kad filosofija ir archeologija naudoja skirtingų pobūdžių įrankius ar duomenų šaltinius. Filosofija remiasi teoriniais konceptais, archeologija – empiriniais duomenimis. Pavyzdžiui, esama tyrimų, kurie leidžia teigti, kad gebėjimas gaminti ir naudoti daiktus lėmė rašto formavimosi procesus. Sakoma, kad 7000–3000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose molinių figūrėlių, skirtų apskaičiuoti produktų kiekį, gaminimas ir naudojimas išsivystė iki pirminių rašto formų. Būtent rašto atsiradimo ar formavimosi fenomenai leidžia susieti techniką ir kalbą“, – pasakoja doktorantas.

Šiuo metu D. Barusevičius ruošiasi pasauliniam filosofijos kongresui Romoje, kuriame planuoja pasakoti, kaip archeologijos filosofija leidžia permąstyti įrankį ir gestą. Jis norėtų sieti ateitį su moksline veikla ir universitetu.