1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono vadovaujama kariuomenė ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir pradėjo karą su Rusijos imperija.

Nesutikdama didesnio rusų kariuomenės pasipriešinimo birželio 28-ąją ji pasiekė Vilnių, kuris vėliau tapo svarbiausia užnugario baze ir administraciniu centru.

Netrukus Prancūzijos kariuomenė patraukė į Rusijos imperijos gilumą, bet po Borodino mūšio ir Maskvos užėmimo įvykiai pradėjo klostytis Napoleono nenaudai. Po kelių didesnių pralaimėtų susirėmimų planingas Napoleono kariuomenės atsitraukimas virto desperatišku bėgimu. Padėtį sunkino alkis ir anksti prasidėję šalčiai. Sušalusi ir išbadėjusi bėglių minia gruodžio 8–9 d. pasiekė Vilnių, tikėdamasi rasti saugų prieglobstį. Tačiau kareivinės ir ligoninės buvo perpildytos. Dėl anarchijos neveikė karo sandėliai. Per atsitraukimą Vilniuje žuvo beveik 40 tūkst. Napoleono armijos karių.

Vilniaus universiteto profesorius Jozefas Frankas savo atsiminimuose aprašo šiurpias istorijas, susijusias su prancūzų armijos traukimusi per Vilnių. Viena jų – apie tai, kaip išbadėję kariai, uždaryti viename Vilniaus vienuolyne, sudraskė ir suvalgė ten užklydusį šunį. Kita istorija pasakoja, kad universiteto klinikose karo metu buvo įrengta ligoninė. Prancūzų kareiviai, radę vienoje patalpoje užrakintas duris, nutarė, kad ten gali būti maisto. Toje salėje buvo saugomi universiteto anatomijos-fiziologijos kabineto eksponatai. Išbadėję vargšai prarijo visus eksponatus, tarp jų ir akmenų pilnus inkstus, išgėrė spiritą, kuriame buvo konservuojami preparatai.