Praėjusią savaitę vykusiame tarpdisciplininiame seminare „Terpių teorija ir ugdymas“ žinomas filosofas ir kūrybingumo tyrėjas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) profesorius dr. Kristupas Sabolius pristatė savo ir mokslininkų grupės plėtojamas naujas ugdymo idėjas – terpių teoriją.
Kodėl svarbu kalbėti apie terpę ir kuo ši sąvoka aktuali ne tik filosofijos, bet ir ugdymo kontekste, kartu su prof. K. Saboliumi svarstė edukologė, VU FsF Ugdymo mokslų instituto docentė Sandra Kairė ir filosofijos doktorantai Audrius Pocius, Rūta Simutytė ir Edvardas Šumila. Lietuvos dailininkų sąjungos šiuolaikinio meno ir kultūros erdvėje „Medūza“ vykusią diskusiją moderavo VU FsF Ugdymo mokslų instituto profesorė Lilija Duoblienė.
Išmokti atkurti ryšį
Pradėdamas diskusiją prof. K. Sabolius pažymėjo, kad šiandieninis pasaulis paženklintas „terpės netektimi“.
„Mūsų gyvenamosios terpės tampa nepažinios, nebesuprantame, kaip jos veikia mus ir kaip mes veikiame jas“, – kalbėjo profesorius.
Anot jo, tai labiausiai atspindi mūsų santykis su gamta, kurią dažniau suvokiame ne kaip savo gyvybinę terpę, bet kaip nuo mūsų atsietą aplinką, kuria naudojamės. Vis dėlto „terpės netektis“ sukelia ne tik ekologines, bet ir vertybines krizes, todėl, pasak prof. K. Saboliaus, „reikia mokytis būti terpėje, išmokti iš naujo atkurti ryšį“.
Remdamasis prancūzų filosofo Michelio Serres`o idėjomis, profesorius siūlo pamiršti žodį aplinka, nes šis terminas pabrėžia atsiribojimą nuo to, kas nėra žmogiška.
„Dažnai vadovaujamės nuostata, kad pasaulis ir žmogus yra iš esmės skirtingos kilmės. Atrodo, kad vykstant jų tarpusavio sąveikai maišosi skirtingo lygmens plotmės. Tačiau šiandien gyvybės mokslai suteikė daug žinių, leidžiančių kelti klausimus dėl griežto individualumo – juk žmogaus integrali dalis yra ir, pavyzdžiui, bakterijų kolonijos. Taip pat platesne biosocialine prasme mūsų bendruomeniniame gyvenime nuolat dalyvauja ir kitos rūšys – šunys, katės, medžiai, grybai ir daugybė kitų“, – sakė filosofas.
Pasak prof. K. Saboliaus, sąvoka aplinka yra grįsta idėja, kad žmogus skiriasi nuo pasaulio, o terpė – kad žmogus su pasauliu yra susijęs. Šias sąsajas siūloma fiksuoti ir tyrinėti.
„Terpė yra lyg nervas, vieta, kuri leidžia permąstyti žmogaus idėją – žmogaus, kaip arba susijusio su šiuo pasauliu, arba praradusio su juo ryšį. Terpė nagrinėta Newtono, Lamarcko, Darwino, taip pat įvairiose gamtamokslinėse ir filosofinėse teorijose. Vis dėlto ši idėja nebuvo interpretuota tokiu aspektu, apie kurį mes kalbame dabar – kaip mokymosi plotmė, kurią pasitelkus kviečiama iš naujo mokytis bendrabūvio su pasauliu“, – teigė profesorius.
Atrasti terpę ugdyme
Taikant terpės sąvoką ugdymo laukui kyla iššūkių, nes ugdyme lengviau ir labiau įprasta kalbėti apie aplinką.
Anot doc. S. Kairės, edukologijos lauke ir ugdymo praktikoje dominuoja aplinkos arba vietos sąvokos, apie kurias kalbama jau nuo antikos laikų.
„Terpės (milieu) samprata, o konkrečiai mokymosi terpėje (milieu teaching) teorija atsiranda XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Ji ateina iš biheiviorizmo teorijos, iš psichologijos lauko. Milieu teaching kontekste, grįstame stimulo ir atsako, siekiant keisti elgesį, modeliu, terpė pasitelkiama kaip priemonė norimam rezultatui gauti“, – pasakojo edukologė.
„Pastaraisiais metais atsiranda pirmieji teoriniai bandymai kalbėti apie milieu edukologijos lauke, remiantis Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari aiškinimu. Bene plačiausiai terpės sąvoką analizavo Linda Knight, žvelgdama į vaikų žaidimo aikšteles. Jos teigimu – tai terpės, kuriose kuriasi radikalūs susidūrimai ir išnyksta dualumai, pavyzdžiui, ugdytojo / mokinio, mokymo / mokymosi, žmogaus / ne žmogaus“, – apie naują požiūrį į terpes ugdyme kalbėjo doc. S. Kairė.
Pasak mokslininkės, terpių teorija yra puiki erdvė galvoti, ką naujo galima pasiūlyti ugdymo praktikai.
„Jei pažiūrėsime į visą ugdymo antropocene diskursą, yra ne vienas autorius, kuris svarsto, kaip ugdyme galėtume permąstyti žmogaus prigimtį ir santykį su aplinka. Terpių teorija suteikia galimybę perkrauti mūsų antropocentrišką ugdymo teoriją, kurioje fokusuojamės į žmogaus santykį su žmogumi, o aplinką pasitelkiame tik kaip objektą, kurį galime naudoti pastiprinimui ar norimam rezultatui pasiekti“, – teigė ji.
Terpė ir ugdymo praktika
Diskusijoje doc. S. Kairė kalbėjo apie kartu su jaunais klimato aktyvistais trijose šalyse atliktą tyrimą. Juo buvo siekiama atsakyti į klausimą, kaip klimato aktyvizmo praktikos urbanizuotose vietose kuria terpėms būdingus ryšius.
Įkvėpta pokalbių su prof. K. Saboliumi ir R. Simutyte apie „Kūrybingumo mokyklos“ pasiūlytą fenomenais grįsto ugdymo metodiką, mokslininkė atliko dar vieną tyrimą konkrečiose mokyklose ir gilinosi į galimybę kurtis mokymosi su terpėmis praktikoms.
Kaip pasakojo pašnekovė, vienoje mokykloje fenomenu buvo pasirinkta upė, tačiau mokiniai negalėjo turėti tiesioginės sąsajos su upe, nes dėl saugumo vaikai buvo retai prie jos vedami.
„Tačiau mokytoja klasei davė užduotį – skirtingose grupėse sudėlioti upę Lego kaladėlėmis ir sukurti pasakojimą. Viena mokinių grupė sukonstravo upę, kurioje gyvena didžioji lydeka. Su jos atsiradimu mokytoja ir kiti mokiniai betarpiškai pradėjo dalyvauti upės ir lydekos naratyve: buvo klausiama, kaip lydeka gyvena, vaikai pradėjo kurti pasakojimą apie lydeką“, – sakė edukologė.
„Nors mokytoja nuogąstavo, kad upė – sunkiai fiziškai pasiekiamas fenomenas ir dėl to ne itin gerai pasirinktas, klasė tapo mokymosi terpe upei tyrinėti“, – aiškino doc. S. Kairė.
Terpė reiškia užmegztą ryšį
Prof. K. Saboliaus teigimu, terpių teorija mokytojams galėtų padėti persvarstyti, kurioje vietoje mokinys pradeda mokymąsi ir kas jam yra mokymasis.
Jo teigimu, mokymosi pradžios vieta – tai mokinio autentiško santykio su tuo, ko jis mokosi, užmezgimas: kai (jei) jis iškelia klausimą, kaip tai, ko aš mokausi, yra susiję su manimi.
„Ar tai Pitagoro teorema, ar projektas, nagrinėjantis šiukšlių cirkuliaciją mokykloje, ar siekis užmegzti santykius su artimiausia bendruomene – viskas prasideda nuo ryšių tyrimo ir puoselėjimo. Vienoje iš mokyklų, su kuria dirbome, buvo nagrinėjamas fenomenas „akis“. Nagrinėjimo metu pavyko sustiprinti sąmoningumą apie neregius, kurie gyveno bendruomenėje, visai šalia mokyklos. Terpė reiškia užmegztą santykį“, – pabrėžė prof. K. Sabolius.
„Tai ne fizinė aplinka, kurioje yra suolas, kėdė ir pan. Fizinė aplinka yra antraeilis dalykas. Pirmaeilis dalykas yra santykis – kaip ir kokiu būdu jis atrandamas“, – aiškino jis.
Kitaip tariant, mokymosi proceso reflektavimas aplinką paverčia terpe: „Kai pradedama matyti santykius ir sąveikas, terpė tampa mokymosi vieta.“
Netrukus ketinama išleisti knygą projekto „Terpių teorija: filosofinės aplinkodairos edukacijos prielaidos“ metu vykdytų tyrimų pagrindu. Joje bus skelbiami prof. K. Saboliaus, doc. S. Kairės, taip pat A. Pociaus, E. Šumilos ir R. Simutytės straipsniai, nagrinėjantys terpės klausimą kritinės filosofijos teorijos bei fenomenais grįsto ugdymo kontekste.
Komentarų nėra. Būk pirmas!