Paklaustas apie filosofijos reikalingumą dažnas filosofas ar filosofijai neabejingas žmogus ne juokais sutrinka: kaip toks klausimas apskritai gali kilti?! Argi nežinote, kad filosofija yra tas pamatas, ant kurio stūkso Vakarų civilizacijos rūmas su visomis durimis ir langais, įskaitant ir virtualiuosius?! Juk neturėdamas bent minimalių filosofijos žinių individas lieka tamsuoliu, nepažįstančiu savosios kultūros ir mąstymo pradmenų bei pamatinių vertybinių nuostatų. Šitai paneigti sunku, tačiau remiantis tik tokiu požiūriu filosofija tampa vien istorine įdomybe, kuri tarsi gotikinė katedra – įspūdinga pasižiūrėti ir pasigrožėti, bet tai padaręs keliauji namo vakarienės valgyti ir per daug nesuki galvos dėl to, ką matei.

Kitas, ne mažiau paplitęs atsakymas nurodo, kad filosofija padeda atsakyti į mažne kiekvienam žmogui kylančius pamatinius klausimus apie gyvenimą ir jo prasmę. Paprastai tokiam atvejui pasitelkiamas filosofas Ludwigas Wittgensteinas, manęs, jog „mes jaučiame, kad net jei būtų atsakyta į visus galimus mokslo klausimus, mūsų gyvenimo problemos net nebūtų paliestos“. Fizikai gali labai daug pasakyti apie pasaulio sandarą, biologai ir psichologai – apie žmogaus gyvenimą. Tačiau tiek pirmieji, tiek antrieji vengia kalbėti apie šių dalykų – pasaulio ir gyvenimo – prasmę. Prasmės klausimai paliekami filosofams. Ir nieko nestebina, kad pakliuvę į krizines situacijas, artimųjų netekties ar kokių radikalių gyvenimo pokyčių akivaizdoje žmonės itin dažnai atsigręžia į filosofiją, ieškodami joje atsakymų, kodėl tai vyksta, ir receptų, kaip su tuo gyventi. Tačiau laikyti filosofiją antikrizine piliule reiškia laikyti ją kažkuo, kas reikalinga tik retais, išskirtiniais gyvenimo atvejais.

Iš esmės neneigdamas šių dviejų paplitusių požiūrių, vis dėlto norėčiau pažvelgti į filosofiją dar ir kitaip, iš praktinės pusės. Kai žmonės mąsto apie kokio nors daikto reikalingumą, tai paprastai mąsto labai žemiškai – apie naudą. Kokia gi praktinė nauda iš filosofijos?

Mes kasdien priimame begales sprendimų – nuo elementarių, turinčių trumpalaikių pasekmių (pvz., kokį drabužį pirkti, ką įdomaus nuveikti savaitgalį ir pan.), iki gana sudėtingų, veikiančių jei ne visą likusį gyvenimą, tai bent jau ženklią jo dalį (pvz., kaip pasielgti susidūrus su neteisingumu, ar verta daryti abortą ir pan.). Žinoma, daugybė sprendimų priimama gana inertiškai ar priešingai, visiškai spontaniškai, paklūstant aplinkybėms, išoriniams patarimams ar paprasčiausioms nuotaikoms. Tačiau jei priimdami sprendimus bent kiek apie juos svarstote – iki filosofinių klausimų ne taip jau ir toli. Drabužius galite rinktis remdamiesi estetiniais kriterijais, tačiau kodėl manau, kad man vienas rūbas tinka, o kitas – ne, ir kas išties yra gražu? Savaitgalį norisi nuveikti ką nors gero – o kas laikytina geru ir koks to santykis su malonumais? Susidūrę su neteisingumu pirmiausia turbūt turėsite atsakyti sau – kas gi yra teisingumas? O aborto situacijoje svarbiausias taps gyvybės apibrėžimo klausimas.

Filosofai į šiuos klausimus yra bent jau bandę atsakyti, nors tai nebūtinai reiškia, kad šie atsakymai yra galutiniai ar kad jie būtinai jus tenkins. Vis dėlto svarbu tai, kad filosofų atsakymų variantai bus pateikti gerokai nuosekliau nei minčių chaosas, tvyrantis kasdienybėje, o jų pažinimas gali pagelbėti bent truputį šitą chaosą apriboti ir suvaldyti.

Bandymas galvoti apie pamatines savo kasdienių sprendimų prielaidas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti komiškas ir net nereikalingas, juk daugybė žmonių nesuka galvos dėl savo sprendimų filosofinių prielaidų ir nemato čia jokios problemos. Tačiau iš to, kad kai kurie žmonės pasirašinėja finansines sutartis jų neskaitę, neišplaukia tai, kad ši praktika sveikintina ir kad jūs turėtumėte irgi taip elgtis. Tas pat ir su filosofija. Greta bendrojo išsilavinimo ir paramos krizinėje situacijoje ji suteikia ir šiek tiek geriau informuoto sprendimų priėmėjo privilegiją, o noras ir gebėjimas ja pasinaudoti, žinoma, yra asmeninio apsisprendimo dalykas.