
Praėjus penkeriems metams, 2025-aisiais Vilniaus universitetas (VU) renka rektorių naujai kadencijai. Į pareigas antrąkart kandidatuoja prof. Rimvydas Petrauskas.
Sausio 20 d. atvirame VU Studentų atstovybės parlamento posėdyje vyko susipažinimas su vieninteliu kandidatu – prof. R. Petrausku ir jo veiklos programa, buvo užduoti studentams (-ėms) rūpimi klausimai apie tai, kaip VU atrodytų ateinančius penkerius metus.
Kokios yra Jūsų 3 stiprybės ir 3 silpnybės?
Manau, kad esu tikrai atsakingas žmogus, esu atviras idėjoms ir pasiūlymams. Kartu dar vadovaujuosi tikslingumu, užsibrėžiu tikslus ir jų siekiu. Silpnybė… kartais sunkiai atskiriu darbą nuo poilsio ir problemas parsinešu namo. Galėčiau tikrai nebetikrinti pašto vakarais. Kartais perdėtas jautrumas, kai kas nors nepavyksta, ir tada priimu asmeniškai. Sunkiausia kalbėti apie save.
„Taip arba ne“ klausimai
Ar Kaune ir Šiauliuose turėtų būti prieinama visą parą veikianti darbo erdvė? Taip ar ne?
Taip. Gal dar nebuvo suformuotas iki galo toks poreikis, bet pats, kai trumpai studijavau Šveicarijoje, Bazelyje, tokia galimybe naudodavausi, Gal sunku būtų iki galo pasiekti, bet, manau, tai [universitete] yra normalu turėti.
Ar turėtume į kiekvienas studijas integruoti pilietinio pasipriešinimo erdvę? Taip ar ne?
Ne. Universitetas turi savo erdvę pilietiniam pasipriešinimui, kol kas kaip užklasinę veiklą, nors čia daug kompetencijų yra. Čia ne apie privalomumą kalbėčiau, o apie tai, kur mums prasmingiausia dalyvauti ir ką mes galime pasiūlyti.
Ar universitete studentai (-ės) turi pakankamai galimybių įsitraukti į mokslines veiklas?
Taip. Drįsčiau teigti, nes situacija keičiasi. Lietuvoje universitetai įstatymiškai skatinami, projektuose numatoma, kad turi būti įdarbinami studentai akademinei veiklai, plečiamos praktikos galimybės. Dabar naujausias [šios] politikos žingsnis – kurio universiteto padaliniai norėjo – yra įvestos ir naujos akademinės pareigybės, kaip tyrėjo padėjėjas, jaunesnysis specialistas, kurios iš esmės yra skirtos studentams.
Dirbtinio intelekto įrankių naudojimas studijose – taip ar ne?
Taip. Žinau, kad dabar vyksta didžiulės diskusijos, tačiau dirbtinis intelektas (DI) nebėra tas didelis „baubas“, kaip galėjo pasirodyti pradinėje stadijoje. Akivaizdu, kad tai neišvengiamybė, ir mes žinome iš istorijos, kad kas kovoja prieš technologines inovacijas, greitai pralaimi. Tai gali tapti integralia universitetinio gyvenimo dalimi.
Universitete esame susitarę, kad siekiame 15 proc. tarptautinių studentų. Kaip Jums atrodo, ar reikėtų apsiriboti tokiu rodikliu?
Taip ir ne. Atsiprašau už nekonkretų atsakymą. Jeigu esame susitarę, turime siekti. Tačiau universitete nuosekliai komunikuojame, kad tai yra sąlyginis skaičius, nes mums svarbu visų pirma turėti motyvuotų užsienio studentų, kurie tikslingai rinktųsi studijas čia. Nebūtinai turime apsiriboti, o kai kurie padaliniai turi ir ambicingesnius tikslus.
Ar reikėtų plėsti studentų (-čių) galimybes dalyvauti universiteto valdymo ir sprendimų priėmimo veikloje?
Ne, atsiprašau. Studentai turi pakankamai išvystytą dalyvavimo teisę universiteto struktūroje – studentai atstovaujami Taryboje, Senate, Rektorate, studijų komitetuose, fakultetų tarybose. Per daugelį metų susiklostė labai prasminga grupių pusiausvyra.
Plėsti nereikia, o gal apriboti reikėtų?
Irgi ne, šiuo atveju susiformavęs status quo yra labai funkcionalus.
Ar universitete yra pakankamai galimybių studentų (-čių) saviraiškai?
Taip, nors ir nieko gyvenime nėra pakankamai.
Ar universitetas turės patvirtintą aiškų priemonių planą, kaip tapti tvariu universitetu?
Taip. Turės dar šioje kadencijoje.
Ar dabartiniai studentai turės galimybę pamatyti atnaujintą universiteto informacinę sistemą?
Taip. Tik žiūrint kurie. Paskutiniai kursai ne, bet didžioji dalis taip, nes kitais metais startuos VU IS 3. Labai laukiame, einame prie pabaigos.
Studentų (-čių) klausimai
Kaip vertinate Vilniaus universitetą psichologinės sveikatos srityje?
Iš pradžių psichologinės sveikatos klausimą tvarkėme Filosofijos fakultete, kur daugiau šios kompetencijos yra, bet matėme ir tikslą tai plėtoti visame universitete. Dabar studentams ir darbuotojams suteikiamos 4 nemokamos valandos psichologinių konsultacijų. Stebime, matome, kad naudojimasis šiomis paslaugomis yra padvigubėjęs, sutrumpėjusios eilės vėl išaugusios. Kalbame, kad galėsime kažkada iki 6 valandų plėsti, tik bet kuriuo atveju šį procesą reikia suvaldyti ir, be abejo, finansuoti.
Kokių priemonių universitetas ėmėsi studentams (-ėms) su negalia pritraukti? Ar galėtumėt jį pavadinti šiuo požiūriu patraukliausiu universitetu?
Sunku pasakyt, galbūt tai nebuvo fokusas, kaip mes pritraukiame studentus. Iš savo kaip dėstytojo patirties galiu pasakyt, kad studentų su negalia skaičius yra gerokai padidėjęs, vadinasi, ir situacija pagerėjusi. Aišku, vis dėlto tai labai skirtinga situacija, jeigu mes lygintume atskiras vietas universitete. Naujuosiuose moderniuose pastatuose tai yra norma ir standartas, kaip ir naujame skelbtame Matematikos ir informatikos fakulteto naujo pastato projekte numatoma daug vietos prieinamumui. Taigi Saulėtekis pakankamai prieinamas. Naująjį Naugarduko kompleksą įrenginėjame atsižvelgdami į šį klausimą. Kitur įrenginėjame slenksčius. Turime didesnių problemų su senamiesčio [fakultetų] ansambliu, kur adekvačių sprendimų su paveldosauginiais reikalavimais vis dar nerandame.
Be to, negalių formų yra įvairių, dėl to su psichologais ir edukologais rengiame mokymus savo dėstytojams. Tada intelektiniai ištekliai, pavyzdžiui, bibliotekoje turime tvarką, kaip studentams su specialiaisiais poreikiais parinkti mokslinę literatūrą – jeigu turi, pačiu patogiausiu formatu, jeigu ne, tai į bet kurią universiteto vietą pristato jiems reikiamą literatūrą.
Didėja skaičius studentų (-čių), kurie (-ios) studijuodami (-os) turi dirbti. Ar manote, kad tai problema, ar galima darbą ir studijas suderinti išlaikant studijų kokybę?
Visame pasaulyje studentai dalį savo laiko dirba, tai gana normalu, bet labai svarbu proporcijos ir pusiausvyra. Kai darbas intensyvus, – žinome, ir taip būna, – nukenčia studijos. Yra keletas dalykų, kurių Lietuvoje dar nesame pasiekę – tiek stipendijų politika, tiek paskolų tvarka, tiek galimybės kalbėti su darbdaviais apie tai, kaip studentų darbas galėtų būti aiškiau apibrėžiamas. Padėti gali dar didesnis studentų įtraukimas į universitetą juos įdarbinant. Kai studentai yra arčiau, kai jie čia dirba, lankstumas yra didesnis. Bandome atpažinti ir jautriausias vietas, tą darome su VU 450-mečio stipendija, skirta tiems, kuriems socialinės paramos reikia labiausiai.
Jūs savo programoje minite, kad doktorantūrą reikėtų „tobulinti viduje“. Gal galėtumėte prasiplėsti, ką turite omenyje?
Doktorantūros didžioji problema yra ta, kad ji organizuojama, reglamentuojama nacionaliniu lygiu ir Lietuvoje yra smarkiai pasenusi, šiek tiek posovietinė. Apskritai doktorantūros peržiūrai, lankstumui, tarptautiškumui mes esame pribrendę.
O kokia Jūsų nuomonė apie doktorantų krepšelį metams, kuris yra 1500 eurų ir nesikeitė ketverius metus?
Du dalykai. Viena vertus, Lietuva šiuo atžvilgiu yra gana progresyvi. Sutinku, kad jau senokai tas pagrindinis šuolis buvo. Beveik prieš 10 metų, kai staiga sukūrė tą apie 800 eurų stipendiją, kuri padidino patrauklumą Europoje. Aišku, natūralu, kad dėl infliacijos ji buvo šiek tiek indeksuojama, bet dabar, manau, turėtų būti susieta su kokiu nors aiškesniu infliaciniu mechanizmu, nes tikrai didina doktorantūros Lietuvoje patrauklumą tarp Europos šalių.
Pasižadėjimuose prieš penkerius metus Jūs pasirašėte po tokiu pirmu punktu, kur žadėta pastatyti bent vieną naują Vilniaus universiteto studentų (-čių) bendrabutį, bet bendrabučio nematome. Kodėl nepavyko?
Sakyčiau, vienas bendrabutis atsirado, tiesa, ne pastatytas, bet gautas Švitrigailos g., labai geroje vietoje. Baigiame jį renovuoti, buvo gerokai apleistas. Tokio tipo namo kaip bendrabutis universitetas nebuvo gavęs nuo 1979 metų. Esame labai patenkinti. Pripažįstu, naujas kompleksas nebuvo pastatytas, bet projektas parengtas, numatytas jau ir finansinis mechanizmas. Taip pat nuosekliai gaudavome lėšų renovacijoms, kurias vykdome. Dabar dalyvaujame dar kituose finansavimo projektuose, tai, manau, šitas laikotarpis ir bus paskutinis, galutinės renovacijos.
Klausimas apie sporto infrastruktūrą. Ar numatoma statyti Sporto centrą Saulėtekyje, galbūt net su baseinu?
Kalbant apie sportą, galima sakyti, kad apskritai Lietuva ir universitetas vis labiau lygiuojasi su ypač išsivysčiusiomis šalimis. Tačiau mūsų sporto infrastruktūra yra dar tikrai nepakankama. Saulėtekyje esame aiškiai numatę vietas ir ieškome partnerių, įskaitant net ir dėl baseino. Nesakau, kad tikrai atsiras [baseinas], bet esam pasiūlymą pateikę savo galimiems partneriams. Turime vietų, kur konkrečiai galime statyti, ir tai jau seniai pribrendęs dalykas.
Renginio akimirkos:
Komentarų nėra. Būk pirmas!