Jau rytoj Vilniaus universiteto bendruomenė kviečiama į išskirtinę filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ premjerą. Filmo idėjos autorius ir kūrybinio proceso koordinatorius Dalius Žygelis, režisierius Algis Kuzmickas bei kompozitorius Saulius Auglys atskleidė, kaip gimė idėja ir su kokiais iššūkiais teko susidurti kuriant filmą apie Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškos ir atradimo istoriją, kurioje ženklų pėdsaką paliko ir VU mokslininkai.

–Esate dokumentinio filmo apie A. Ramanausko-Vanago palaikų paieškos ir atradimo istoriją idėjinis autorius. Gal galite papasakoti, kaip jums gimė ši mintis?

Dalius Žygelis. Idėja kurti šį dokumentinį filmą kilo 2016–2017 m. sandūroje, kai netikėtai atsirado liudininkų. Iki to laiko, galima sakyti, mes buvome pato situacijoje. Turėjome keletą versijų, kur būtų galima ieškoti A. Ramanausko-Vanago palaikų, bet vis dar trūko pagrindimo.

Vieną iš šių versijų iškėlėme, kai Darius Indrišionis, rašydamas bakalaurinį darbą apie sovietinės vidaus reikalų sistemos veikimą ir mirties bausmes, pastebėjo tam tikrų datų sutapimus. Pradėjome svarstyti, kad A. Ramanauskas-Vanagas, kaip ir kiti politiniai kaliniai, sušaudyti po 1956 m., gali būti užkasti Našlaičių kapinėse. O kaip tai įrodyti? Neturėjome reikalingų dokumentų, o Našlaičių kapinės labai didelės, todėl archeologinio tyrimo pradėti negalėjome.

Netikėtai atsiradus liudininkams, kurie galėjo apytiksliai nurodyti vieno iš sušaudytų politinių kalinių užkasimo vietą, supratau, kad tik laiko klausimas, kada mes atrasime A. Ramanausko-Vanago užkasimo vietą, ir tai bus neeilinis įvykis.

Kiekviena partizanų palaikų atradimo istorija verta, kad apie ją būtų pasakojama. Tačiau A. Ramanauskas-Vanagas – tai neeilinė asmenybė, neeilinis atvejis. Tikėjome, kad atradę A. Ramanausko-Vanago palaikus galėsime atsakyti į daug kitų klausimų ne tik apie jį vieną, bet ir apie kitus partizanus, kurie buvo sušaudyti KGB egzekucijų vykdymo kameroje.

Suprasdami šio tyrimo reikšmingumą ir vertę pradėjome galvoti, kaip tai fiksuosime, kaip pateiksime visuomenei, todėl pasirinkome dokumentinio filmo žanrą. Kai šiai idėjai pritarė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, susisiekiau su ilgamečiu bendražygiu Algiu Kuzmicku ir pakviečiau dirbti kartu.

– Ką norėjote atskleisti, parodyti filmo žiūrovams? Kokia žinute pasidalyti?

Algis Kuzmickas. Pasirodžius pirmosioms žinioms apie archyvuose aptiktas nuorodas į galimą KGB rūsyje sušaudytų politinių kalinių užkasimo vietą Našlaičių kapinėse, viešojoje erdvėje netrūko raginimų čiupti kastuvus ir kaipmat surasti visus ten užkastus kankinius.  Filme ir yra atsakymas į klausimą, kodėl šio darbo nebuvo galima padaryti per mėnesį ar du. Kastuvai – tai tik nedidelė viso šio darbo dalis. Rezultatas, kurį turime ir kuris atspindėtas filme, buvo įmanomas tik glaudžiai bendradarbiaujant kelioms mokslo įstaigoms. Ypač reikšmingas Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkų indėlis.

– Kas buvo sunkiausia kuriant šį dokumentinį filmą, su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Algis Kuzmickas. Visų pirma pats filmavimo objektas – kapinės – yra jautri vieta. Dabar ten šiek tiek aptvarkyta, o tuomet tai buvo tik kelių hektarų teritorija, apaugusi neįžengiamais krūmais su kur ne kur išlikusiais kryžiais ar antkapiais. Kapai ir buvę takai išnykę, teritorijoje palaidota per 2000 asmenų ir kažkur tarpuose tarp tų nebematomų kapų paslėpti nužudytieji KGB ir Lukiškių kalėjimuose.

Dalius Žygelis. Vienas iš iššūkių – tai noras užfiksuoti kiek įmanoma daugiau, nes galbūt tai, ką dabar užfiksavome, šiuo metu mums neatrodo svarbu, bet ateities tyrimuose tai bus nepaprastai reikšminga informacija.

– Kūrėjai neretai sako: sukūriau ne vieną filmo versiją, kol galų gale gimė paskutinė. Ar jums teko susidurti su šia situacija?

Algis Kuzmickas. Niekas negalėjo numatyti, kokį scenarijų padiktuos tyrimų eiga. Suradus A. Ramanauską-Vanagą nutarta filmuoti ir tolesnius tyrimo etapus. Tik tuomet buvo nuspręsta visą turimą filmuotą medžiagą susisteminti ir parengti siauresniam specialistų ratui skirtą filmą. Tai ir buvo padaryta. Filmas apie A. Ramanausko-Vanago palaikų atradimo istoriją išverstas į anglų ir rusų kalbas. Praėjusiais metais jis rodytas Estijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje. Šiuo metu baigta rengti dar viena filmo versija, kuri skirta plačiajai visuomenei.

Dalius Žygelis. Medžiagos išties buvo užtenkamai. Norėjome išsiaiškinti, ar mūsų sukurtas filmas bus įdomus žiūrovams, todėl išankstines peržiūras darėme net Kanadoje, kur jauni lietuvių kilmės kanadiečiai pastebėjo, kad „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ – tai „CSI“ ir „Bones“ serialai kartu sudėjus.

– Kokie ateities planai, gal planuojate naują dokumentinį filmą?

Dalius Žygelis. Našlaičių kapinėse šiais metais dar atliksime tam tikrus tyrimus, kuriuos, tikėtina, ir užfiksuosime. Šį filmą skyrėme A. Ramanauskui-Vanagui, o kitą dokumentinį filmą svarstome sukurti platesnį, labiau apibendrinantį, jame pasidalysime įžvalgomis apie palaikų slėpimo schemas, tarp kitko, ne eilines slėpimo schemas, o sukurtas stipriausios represinės, okupacinės struktūros KGB, kuri savo veiksmais bandė paslėpti istoriją nuo žmonių.

Algis Kuzmickas. Esu tarsi žingsniuojantis šalia tyrėjų komandos. Kaip minėjo Dalius, su komanda svarstome apie dar vieną galimą filmą. Na, o kokį scenarijų padiktuos rezultatai, kol kas dar anksti kalbėti.

–Sukurti garso takelį dokumentiniam filmui apie vieno garsiausių partizanų A. Ramanausko-Vanago palaikų paiešką – nelengva užduotis. Kaip ją įgyvendinote?

Saulius Auglys. Kai sutikau rašyti muziką šiam dokumentiniam filmui, nežinojau, kaip viskas atrodys. Peržiūrėjęs Algio Kuzmicko filmo medžiagą aš išgirdau muziką, bet supratau, kad linksma nebus, todėl pirmiausia nusprendžiau apsilankyti Našlaičių kapinėse.

Atvykęs supratau, kad atsidūriau kitame pasaulyje. Pradėjo krėsti šaltis. Ši vieta prisisėmus baimės, nevilties, pykčio, smurto. Pasidarė baisu, bet pradėjęs ieškoti A. Ramanausko-Vanago kapo su atmosfera apsipratau, nusiraminau.

Pradėjo kilti įvairiausi klausimai. Pradėjo ryškėti ir harmoninė linija. Atsakymo į vieną klausimą taip ir neradau – koks pabaisa turi būti žmogus, kuris be gailesčio gali kankinti kitus, vėliau juos sušaudyti ir po to paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus?

Rekomenduočiau visiems apsilankyti Našlaičių kapinėse, kad geriau suprastų, apie ką šis filmas ir kokia skaudi Lietuvos istorija. Tai mūsų tautos istorija ir, kad ir kokia ji būtų, jos ištrinti negalima. Našlaičių kapinės tapo mano muzikos laisvės simboliu.

Dokumentinio filmo kūrimą finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Kūrybinė komanda: idėjos autorius ir kūrybinio proceso koordinatorius – Dalius Žygelis, režisierius – Algis Kuzmickas, operatoriai – Algis Kuzmickas ir Dalius Žygelis, kompozitorius – Saulius Auglys.

Dokumentinio filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ premjera vyks vasario 6 d. 18.00 val. VU Teatro salėje. Po dokumentinio filmo premjeros visi dalyviai kviečiami į diskusiją su filmo kūrėjais ir VU mokslininkais, dalyvavusiais A. Ramanausko-Vanago palaikų paieškoje ir tolesniuose jų tyrimo etapuose.

Dokumentinio filmo trukmė – 50 min. Norintiems dalyvauti renginyje būtina užsiregistruoti. Vietų skaičius ribotas. Registracijos formą rasite čia.