Vido Naujiko nuotr.

„Būti lydere be faktinės valdžios – itin svarbus aspektas“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KF) profesorė Virginija Jurėnienė, prisimindama rugsėjo 8 d. mirusios Jungtinės Karalystės (JK) karalienės Elžbietos II (1926–2022) valdymo laikotarpį.

Elžbietos II įvaizdis visuomenėje

Profesorės manymu, karalienė buvo pasaulio lyderė, nors realios valdžios valstybėje neturėjo. O tai lėmė suvokta pareiga ir gebėjimas kūrybiškai ją vykdyti. Kūrybiškumo, pasak V. Jurėnienės, prireikė tam, kad po princesės Dianos žūties ir kitų intriguojančių žiniasklaidoje nuskambėjusių šeimos narių istorijų būtų atstatytas monarchų šeimos autoritetas bei pasitikėjimas, grąžintas pasididžiavimas savo šalies valdove.

Tiesa, Elžbietos II įvaizdis visuomenėje apima tiek viešąją, tiek privačią sritis. „Viešojoje erdvėje karalienė buvo matoma kaip nenuilstanti monarchė, politikė, o asmeninėje erdvėje – mylinti žmona, anyta, močiutė ir promočiutė. Bene mažiausiai visuomenėje atskleistas promočiutės vaidmuo“, – atkreipia dėmesį profesorė.

Moterų lyderystė Jungtinėje Karalystėje

Per karalienės Elžbietos II valdymo laikotarpį pirmą kartą JK ministrėmis pirmininkėmis tapo net trys moterys: Margaret Hilda Thacher (1979–1990), Theresa May (2016–1919) ir Mary Elizabeth Truss.

M. Thatcher buvo įtakinga Elžbietos II epochos kūrėja, kuri gynė tiek karalienės aukščiausiąją valdžią, tiek valdžią užjūrio teritorijose, tiek ją kaip asmenį.

„Pasaulio ir JK istorijoje buvo pirmas kartas, kai vienu metu valstybę valdo dvi moterys (Elžbieta II ir M. Thacher), tik viena – vyriausybės galva, kita – valstybės, dėl to didžiajai visuomenės daliai kėlė nuostabą. Nors tai ir XX a. antroji pusė, tačiau apie buvusią moters padėtį visuomenėje byloja kilusios antroji bei trečioji feminizmo bangos“, – pabrėžia istorikė.

Karalienės Elžbietos II ir ministrės pirmininkės M. Thacher tarpusavio santykiai itin domino oficialią ir bulvarinę spaudą. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad ministrė pirmininkė kiekvieną savaitę susitikdavo su karaliene aptarti su valstybės valdymu susijusių reikalų. Įdomu, kad karalienė dalyvavo ministrės pirmininkės 80-ąjame jubiliejuje bei nevalstybinėse jos laidotuvėse (pirmą kartą nuo valstybinių Winston Churchill laidotuvių 1965-aisiais)“, – paaiškina prof. V. Jurėnienė.

„Galima teigti, kad jų duetas atvėrė „duris“ moterims drąsiau imtis valstybės „vairo“. Pamatėme, kaip aukščiausiame politiniame lygmenyje moterys bendradarbiauja ir išmintingai sprendžia sudėtingas globalias problemas, pavyzdžiui, Europos ateities klausimą, t. y. ES įkūrimą, bendrą ES valiutą“, – akcentuoja profesorė.

Karalienės Elžbietos II epocha

Prof. V. Jurėnienės nuomone, karalienės Elžbietos II valdymo laikotarpis turėtų būti vadinamas epocha ne tik dėl sąsajos su valdymo trukme, tačiau ir dėl įvykusių pokyčių.

„Jos valdymo epochą apibūdinčiau kaip žmogaus teisių įteisinimą visame pasaulyje, nes žlugo kolonijinė sistema ir XX a. 7 deš. pradžioje dalis pasaulio tautų, priklausiusių JK, gavo apsisprendimo teisę. Verta prisiminti faktą, kad JK buvo viena didžiausių kolonijinių valstybių nuo XIX a., pirmosios pusės. Nors su monarche tai tiesiogiai nesusiję, tačiau Elžbietos II valdymo metu žlugo komunizmo sistema ir baigėsi šaltasis karas“, – atkreipia dėmesį istorikė.

Monarchės valdymo laikotarpyje buvo priimti ir kiti svarbūs sprendimai. Prof. V. Jurėnienė primena, kad Elžbieta II laimino JK įstojimą į EEB ir išstojimą iš ES. Abiem atvejais tikėdama, kad tai pats geriausias JK visuomenės bei pačios valstybės klestėjimo ir vystymosi kelias.