Skandinavistikos centras, kur studijuojamos ne tik Šiaurės šalių kalbos, bet daug dėmesio skiriama jų visuomenėms, istorijai ir kultūrai, spalio 23 dieną pakvietė į „Karelišką seminarą“.  Jį atidariusi centro vedėja Ieva Steponavičiūtė Aleksiejūnienė pasidžiaugė reta galimybe išgirsti naujų įžvalgų apie šį unikalų regioną, jo kultūrinę ir istorinę reikšmę iš dviejų šios srities ekspertų: dr. Satu Grünthal, Helsinkio universiteto literatūrologijos ir edukologijos docentės, dirbančios ir Vilniaus universitete, ir  dr.  Ilja Solomeš, istoriko ir skandinavisto, buvusio Petrozovodsko universiteto dėstytojo, po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą su šeima persikėlusio gyventi į Lietuvą, iš kur kilusi jo giminė.

Dr. I. Solomeš pranešimas įvedė į sudėtingą Karelijos istoriją, regiono padalijimus ir aptarė, kaip istoriškai Rusijoje ir Suomijoje buvo konstruojami ,„didieji naratyvai“ apie Kareliją. Išryškindamas kareliškosios tapatybės niuansus bei skirtumus tarp Suomijos Karelijos ir Karelijos Respublikos, jis pristatė Kareliją kaip sienas kertančių ryšių erdvę, formuojamą kaimyninių valstybių interesų.

,„Valstybinė siena karelams buvo iššūkiu ir grėsme, bet taip pat ir galimybių lauku“, – teigė istorikas, pasakodamas apie abejose sienos pusėse gyvenusių karelų valstiečių prekybinius ryšius ir stereotipinius kaimyno įvaizdžius.

Dr. I. Solomeš taip pat nušvietė, kaip Karelijos Respublikos naratyvas buvo formuojamas sovietmečiu ir kaip tai atsispindi dabartinės atminties politikos ir jos retorikos kontekste: „Dar iki 2014 Krymo aneksijos, iškilo iškaba „Karelija – Rusijos forpostas“, turinti akivaizdžią militaristinę potekstę.“

Anot pranešėjo, Rusijos karas prieš Ukrainą visiškai sustabdė anksčiau labai produktyvų akademinį bendradarbiavimą tarp mokslininkų, tyrinėjusių Kareliją abipus sienos.

Po šio istorinio ir politinio pranešimo Dr. S. Grünthal pakvietė pažvelgti į Kareliją iš estetinės perspektyvos, parodydama, kaip prarastasis Vyborgo miestas iškyla kaip vieta ir motyvas literatūroje bei vaizduojamame mene, ir pateikdama originalią jo simbolinės svarbos kareliškam identitetui interpretaciją. Kaip svarbiausius pavyzdžius mokslininkė pristatė dvi menininkes, išlaikiusias gilų asmeninį ryšį su šiuo miestu: rašytoją Iris Kähäri ir dailininkę Elga Sesemann.

„Suomių pokario laikų literatūroje Vyborgas dažniausiai vaizduojamas kaip „auksinis miestas“ – laimės, harmonijos ir humoro buveinė, o Iris Kähäri Vyborgas yra kitoks. Ji vaizdavo miesto pakraščius, kontraversišką diasporos gyvenimą, vyborgiečių nusivylimą, aplankius miestą sovietmečiu“, – komentavo mokslininkė.

Aptardama Elgos Sesemann paveikslus, mokslininkė parodė, kaip savitai juose atgimsta dailininkės vaikystės kraštovaizdis, nuspalvindamas juos melancholišku praradimo ilgesiu. Šios dailininkės biografija taipogi leido mokslininkei kultūriškai susieti Kareliją ir Lietuvą, prisimenant filosofo Vosyliaus Sezemano ir poeto Henry Parlando, su kuriais dailininkė turėjo giminystės ryšių, asmenybes.

Seminarui ypatingos svarbus suteikė naujojo Suomijos Ambasadoriaus, profesionalaus istoriko, apsilankymas. Jo Ekseclencija dr. Jaakko Lehtovirta ne tik domėjosi renginio dalykiniu turiniu, bet ir skyrė laiko po seminaro neformaliai pasikalbėti su studentais, dėstytojais ir svečiais.