Neseniai atsinaujinę derybos tarp Kosovo ir Serbijos dėl teritorijų statuso ypatingai svarbios. Viena vertus, tai galimybė normalizuoti tarpusavio santykius ir žengti tvarios taikos bei Europinės integracijos keliu. Kita vertus, vis pasigirstančios idėjos dėl Kosovo padalinimo ar teritorijų apsikeitimo remiantis etniniu principu, gali būti ilgo ir sudėtingo konflikto pradžia. Potencialiai tai netgi galėtų sukelti grandininę reakciją regione, kuomet serbiška Bosnijos ir Hercegovinos dalis pareikš norą prisijungti prie Serbijos ar Makedonijos albanai sieks albanų teritorijų apjungimo. Šiuos ir panašius rūpesčius prieš savaitę savo atvirame laiške Federicai Mogherini išdėstė įvairios Serbijos bei Kosovo pilietinės visuomenės organizacijos.

Derybas ypač apsunkina įsisenėjęs priešiškumas tarp Prištinos ir Belgrado bei visiškai skirtingos praėjusio karo istorinės interpretacijos. Abiejų pusių politikams tai yra milžiniško jautrumo ir didžiulės politinės rizikos klausimas, nė vieni nenori pasirodyti silpni, nuolaidžiaujantys ar išduodantys pro-nacionalistiškai nusiteikusių rinkėjų pasitikėjimą. Nereikia pamiršti, kad pernai beprasidedą derybos buvo netikėtai nutrauktos, kai sausį pragmatiškasis Kosovo serbų politikas Oliveris Ivanovičius buvo nušautas šalia savo partijos būstinės, kaltininkai dėl jo nužudymo vis dar nerasti. Taigi, asmeninė grėsmė derėtis visiškai reali.

Ne vienas išorės veiksnys (pvz. Kosovo tarptautinio pripažinimo problema ar skirtingos didžiųjų valstybių pozicijos) gali išardyti šias trapias derybas, bet čia norėčiau detaliau aptarti naujojo specialaus Kosovo karo nusikaltimų teismo, pernai įkurto Hagoje, klausimą. Šis teismas yra pakankamai kontraversiškas, jis skirtas išskirtinai Kosovo išlaisvinimo armijos (KLA) vadovams teisti, už nusikaltimus padarytus 1998-1999 m. karo su Serbija metu ir tuoj pat po jo. Priština ne kartą piktinosi, kad Kosovas vienintelis iš visų Balkanų valstybių buvo išskirtas ir jam įkurtas papildomas specialusis teismas, ypač kai dalis KLA vadovų jau buvo teisti ir visi, išskyrus vieną, išteisinti Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ). Be to, ilgus metus Kosove veikė ES teisinė misija EULEX, kuri turėjo ir teisminį komponentą. Jis veikė tikrai netobulai, tačiau iš principo, įvedus tam tikrus pakeitimus, galėjo tęsti karo nusikaltimų tyrimus ir sėkmingai teisti kaltinamuosius. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vis tik buvo nuspręsta įkurti visiškai naują teismą buvo liudininkų bauginimas ir korupcija, kas tokio tipo bylose yra tapę liūdna kasdienybe. Deja, tai vyksta nepriklausomai nuo to, kur teismas veika, Hagoje ar Prištinoje. Veikiausiai būtent dėl to, naujasis teismas taip ilgai ir nėra pareiškęs oficialių kaltinimo aktų, nes svarbūs liudininkai paskutinę akimirką netikėtai dingsta arba atsisako liudyti.

Įdomu, kad Kosovo parlamentas netgi bandė sustabdyti naujojo teismo įkūrimą, tačiau dėl kvorumo trūkumo to padaryti nepavyko. Parlamentaras, buvęs KLA kovotojas ir dabartinio premjero brolis Daut Haradinaj, yra ne kartą pasisakęs, kad jie darys viską, jog įtariamieji nebūtų perduoti tolesniam teismui, nes jo akimis, KLA yra laisvės kovotojai nepadarę nieko blogo. Prezidentas Thacis teismo įkūrimą traktuoja kaip didžiulę istorinę neteisybę prieš Kosovo albanus, nes tribunolas išskirtinai gilinsis į jų, o ne serbų pajėgų padarytus nusikaltimus. Beje, pagrindinis skirtumas tarp abiejų tribunolų (Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai ir specialiojo Kosovo karo nusikaltimų teismo) yra tas, kad naujasis teismas nagrinėja kiek ilgesnį laikotarpį, iki pat 2000-ųjų pabaigos, kuomet TBTBJ savo tyrimus baigė ties 1999-aisiais. Be to, specialusis teismas tiria nusikaltimus padarytus ne tik Kosove, bet ir už jo ribų, pvz., Albanijos teritorijoje, kas ypatingai aktualu tiriant kontrabandos ir prekybos organais bylas, kurioms pagrįsti TBTBJ pritrūko įrodymų.

Čia labai svarbu, kad didžioji dabartinės Kosovo derybų delegacijos dalis, įskaitant patį prezidentą Hashimą Thacį, premjerą Ramushą Haradinaj bei parlamento primininką Kadrį Veselį yra buvę KLA vadai. Visi jie yra ne viename pranešime ar raporte įvardinti kaip potencialūs įtariamieji. Nors jie kaltinimus griežtai neigia, tikėtina, jog artimiausiu metu kaltinimai gali būti pareikšti oficialiai ir jiems gali tekti pasirodyti teismo salėje. Ypač turint galvoje tai, kad nuo šių metų gegužės tribunolui vadovauja naujas specialusis prokuroras, amerikietis, Jackas Smithas, o skirtas metinis biudžetas jau viršija keturiasdešimt milijonų JAV dolerių, taigi, procesas greitai gali suintensyvėti.

Iš tiesų, nusikaltimų tyrimai buvo pradėti gerokai anksčiau, dar 2008 m. tuometinė Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai generalinė prokurorė Carla Del Ponte pareiškė, jog KLA lyderiai vykdė žiaurius nusikaltimus, įskaitant prekybą karo belaisvių organais. Europos Komisija tuo metu buvo paskyrusi šveicarą, Europos Tarybos parlamentarą Dicką Marty detaliai ištirti situaciją. 2010 m. buvo paviešintas jo raportas, kuriame ne tik patvirtinti Carlos Del Ponte įtarimai, bet ir konkrečiai įvardinti šiose veiklose dalyvavę asmenys (pvz., Thacis, Veselis, Limaj ir kt.). 2011 m. raportas buvo patvirtintas Europos Tarybos Parlamente. Vėliau ES įsteigė specialią darbo grupę, atsakingą už raporte pareikštų įtarimų detalesnį patikrinimą. Ši darbo grupė veikė penkerius metus ir buvo sudaryta iš išskirtinai tarptautinio personalo. Savo darbą jei baigė 2016 m. rugsėjį, surinktą informaciją perduodami Specialiojo Kosovo karo nuskaltimų teismo generaliniam prokurorui. Baigiamąjame raporte jie patvirtino D. Marčio išvadas ir teigė, kad įrodymų pateikti oficialius kaltinimus daliai KLA lyderių daugiau nei pakanka. Vis dėl to, iki šiol tai nėra padaryta.

Tuo tarpu Briuselio tarpininkaujamos derybos tarp Serbijos ir Kosovo juda į priekį. Aptarinėjami įvairūs galimo susitarimo aspektai, išsakomos skirtingos, nors daugmaž vienodai miglotos ir painios politinės pozicijos įvairiose barikadų pusėse. Kosovo prezidentas Thacis, atrodo, kad pasisako už pasidalijimą teritorijomis, kai kur net skelbiama, jog jis norėtų dalį dabartinės pietryčių Serbijos prijungti prie Kosovo. Įdomu, kad Kosovo premjeras Haradnaj, atvirkščiai, pasisako prieš bet kokias teritorines dalybas ir nenori judinti sienų. Serbijos prezidentas ilgą laiką tylėjęs, neseniai neseniai aiškiau pasisakė, kad palaikytų demarkacijos idėją, nors daug kas tam prieštarauja. Vis dėl to, jokių detalių jis daugiau nekomentuoja, sakydamas, kad derybos vis dar vyksta ir dėl nieko konkrečiai nėra susitarta. Į derybas įsitraukę didžiosios ES valstybės Vokietija ir Didžioji Britanija pasisako už sienų neliečiamumą, o JAV pozicija nėra tokia aiški, panašu, kad jie particijos galimybės neatmeta ir yra linkę siekti kūrybiško bei lankstaus kompromiso.

Vis dėl to tikimybė, kad didžiajai daliai Kosovo delegacijos derybininkų artimiausiu metu bus pareikšti kalitinimai karo nusikaltimais išlieka, nors tai ir nėra viešai diskutuojama. Labai įdomu, ar kaltinamieji aktai nebus išduoti esminiu derybų momentu ir kaip jie pakeis susidariusį galios balansą? Ar specialusis prokuroras išdrįs pareikšti kaltinimus patiems aukščiausiems šalies pareigūnams, kurie tuo metu dalyvaus aukščiausio lygio derybose? Ar tai reikš dabartinės valdžios krachą? Ar bus nauji rinkimai? Kaip jie pakeis Kosovo poziciją ir norą derėtis? Tai yra labai svarbūs klausimai, apie kuriuos verta diskutuoti ne tik Kosove ir Serbijoje, bet ir deryboms tarpininkaujančioje ES, bei JAV.

Bet kokiu atveju, šis skausmingas delsimas yra puikus pavyzdys, kaip geri norai įvykdyti tarptautinį teisingumą labai dažnai įstringa dėl sudėtingų politinių aplinkybių. Neretai teisingumo paieškos pasaulyje atidedamos tol, kol situacija bus palankesnė. O tuo tarpu, įtariamieji žiauriais nusikaltimais ir toliau sėkmingai gyvena savo gyvenimus, dalyvauja politikoje, o jų aukos nusivylę laukia teisingumo. Daugiau nei 1600 karo metais dingusių asmenų artimųjų (daugumos aukų nuotraukos vis dar kabo prie Parlamento pastato Prištinoje) ir toliau laukia, kol kaltininkai bus nubausti.