Nuo pirmųjų raižinių sienose iki dabar naudojamų inovatyvių žemėlapių kartografijoje įvyko labai daug pokyčių. Šiuolaikinis žemėlapis – sudėtingas geografinės informacijos (GIS) technologijų produktas, jungiantis įvairių sričių mokslininkų žinias bei įdirbį. Apie kartografijos mokslą ir vienintelių Lietuvoje kartografijos studijų išskirtinumą pasakoja Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkė prof. Giedrė Beconytė.

Šiuolaikiniai žemėlapiai – modernūs, interaktyvūs, animuoti

GIS technologijos XX a. pabaigoje iš esmės pakeitė žemėlapius. Šiuolaikiniai žemėlapiai – jau ne vien vaizdai, bet ir sudėtingi skaitmeniniai modeliai, kuriuose saugoma informacija apie objektus ir reiškinius, turinčius koordinates kokioje nors atskaitos sistemoje, susietoje su Žemės ar kito dangaus kūno paviršiumi.

„Žemėlapių sudarytojai – kūrybiški įvairių specialybių atstovai, todėl yra bandymų žemėlapiuose informacijai perduoti panaudoti ne tik vaizdą, bet ir garsą, o neelektroniniuose žemėlapiuose – kvapus, paviršių temperatūrą ir įvairias apčiuopiamas tekstūras“, – pasakoja prof. G. Beconytė.

Žemėlapių mastelį, detalumą, kartografinę projekciją galima keisti labai lengvai. Naudojant specialią programinę įrangą tokius žemėlapius galima peržiūrėti elektroninių įrenginių ekranuose, persiųsti el. ryšio priemonėmis, spausdinti. Internetu perduodama žemėlapio informacija gali būti atnaujinama taip dažnai, kaip to reikia naudotojui, nors ir kas keletą sekundžių.

„Šiuolaikinės skaitmeninės technologijos leidžia plokščiame ekrane vaizduoti ne tik objektų koordinates, bet ir jų aukštį ar gylį pasirinktu vertikaliuoju masteliu. Jau darosi įprasti žemėlapiai, kurie tolydžiai keičiasi savaime arba valdomi naudotojo – tai animuoti žemėlapiai. Interaktyvūs žemėlapiai leidžia atlikti įvairius veiksmus ir gauti papildomą informaciją naudojant žemėlapio vaizdą kaip sąsają – naudotojas gali žymėti, redaguoti, išrinkti, rodyti norimus objektus ar jų nerodyti, peržiūrėti duomenų bazėje saugomą informaciją apie objektą“, – teigia profesorė.

Analitinio žemėlapio, vaizduojančio policijos registruotų įvykių tankį Vilniaus mieste fragmentas. Agnė Eismontaitė, Policijos registruotų įvykių analizė Vilniaus mieste erdvinės statistikos metodais, magistro darbas, Vilniaus universitetas.

Kartografija – tarpdisciplininis mokslas

Įprastai žemėlapis apibrėžiamas kaip sumažintas, apibendrintas, simbolinis Žemės paviršiuje, po juo ar virš jo esančių objektų vaizdas plokštumoje. Įdomu tai, kad lietuviškas žodis „žemėlapis“ tarsi pririša mus prie Žemės paviršiaus, tuo tarpu kitose šalyse vartojami žodžių charta (gr. „popierius“, iš jo ir kilo žodis „kartografija“) ar mappa (lot. „staltiesė“) vediniai yra kur kas bendresni. Todėl Lietuvoje ginčijamasi, ar teisinga vadinti žemėlapiais planetų, asteroidų, dangaus skliauto vaizdus.

„Egzistuoja fantastinių, hipotetinių vietų žemėlapiai, žemėlapiai, esantys tik žmonių sąmonėje (jie yra svarbus kartografų tyrimo objektas), trimačiai modeliai, tokie panašūs į realybę, kad kyla abejonių, ar jie dar atitinka žemėlapio sampratą. Kartografuojama interneto erdvė ir įvairios abstrakčios erdvės. Beveik viską, kas yra erdvėje, galima pavaizduoti žemėlapiu“, – teigia prof. G. Beconytė.

Kartografijos mokslas tiria, kaip geriausiai ir tiksliausiai skaitytojui pateikti informaciją apie erdvines objektų ar reiškinių savybes ir jų tarpusavio ryšius. Tai svarbu dėl iki šiol neišaiškinto žmogaus suvokimo ypatumo, kada vienas žvilgsnis į žemėlapį leidžia įvertinti ne tik faktus, bet ir išsidėstymo erdvėje dėsningumus, apie kuriuos žemėlapio sudarytojas galbūt net negalvojo. Šį procesą, kai iš turimų duomenų sukuriamos naujos žinios, dar tik pradedama modeliuoti sudėtingais algoritmais.

„Kartografijos mokslas geba sujungti skirtingų mokslo krypčių žinias – čia neatskiriamai susipina informatika, skaitmeninė grafika, geodezija ir nuotoliniai tyrimai, teikiantys žemėlapiui technologinį pagrindą, geografija kaip erdvinius santykius tiriantis mokslas, semiotika ir komunikacija. O dar geras kartografas turi gebėti įsigilinti į pačias įvairiausias sritis, kur gali būti panaudota geografinė informacija – nuo lingvistikos iki medicinos“, – pasakoja mokslininkė.

Europos mitinių būtybių žemėlapio fragmentas. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centras, 2012

Žemėlapio turinyje – ir mokslas, ir menas

Kartografijos įdomioji praktinė pusė – žemėlapių tyrimai ir sudarymas. Pavyzdžiui, jau minėtus sąmonės žemėlapius, kuriuose saugoma žmogui svarbi geografinė informacija, galime tirti remdamiesi dailės kūriniais. Lietuvos kartografų draugija ir Vilniaus universiteto Kartografijos centras nuo 2005 m. organizuoja tarptautinio vaikų žemėlapio konkurso nacionalinį etapą. Lietuvos vaikai ne tik kaskart laimi tarptautinius apdovanojimus, bet ir sukuria labai vertingų tyrimų medžiagą, kuri atskleidžia jų geografinės aplinkos suvokimo ypatumus.

„Nėra ribų turiniui, kurį galima pateikti žemėlapyje. Juk beveik visa informacija, kurią gauname, gali vienaip ar kitaip būti susieta su Žemės paviršiumi. 2010 m. Vilniaus universiteto Kartografijos centro magistrantai nutarė sudaryti po visą Europą išsisklaidžiusių ir sparčiai nykstančių mitinių būtybių žemėlapį. Tai pirmasis pasaulyje žemėlapis, kuriame taip išsamiai pavaizduoti įvairūs tautosakoje minimi padarai“, – pasakoja prof. G. Beconytė.

Profesionaliai parengtas žemėlapis turi būti ir gražus. Daugybė žmonių pasaulyje kolekcionuoja žemėlapius ir atlasus, dar daugiau – žavisi jais kaip estetiškais ir įdomiais vaizdais. Žemėlapis kaip meno rūšis ir žemėlapis vaizduojamajame mene – dvi neišsemiamos temos, dar labiau priartinančios kartografijos mokslą prie visuomenės.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centre vykdomos vienintelės Lietuvoje kartografijos ir geografinės informacijos sistemos bakalauro bei kartografijos magistrantūros studijos, rengiančios tiek šalyje, tiek užsienyje paklausius specialistus.