XXI amžius yra įvardijamas kaip urbanizacijos amžius. Prognozuojama, kad iki 2030 m. daugiau nei 60 proc. (4,9 milijardas) visų pasaulio gyventojų gyvens miestuose (palyginimui – 1950 m. miesto gyventojai sudarė apie 29 proc. visų gyventojų).

Taip pat prognozuojama, jog 2025 m. miesto aglomeraciją sudarys virš 20, arba net virš 30 milijonų gyventojų. 23 iš 25 didžiausių miesto megalopolių bus ne Europoje ir Šiaurės Amerikoje (kaip yra dabar), o Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Šie megalopoliai – tai globalinių ekologinių pokyčių ir iššūkių židiniai.

Urbanistinės plėtros įtaka ekosistemoms

Nūdienos Lietuvoje nėra megapolių ir su jais susijusių problemų. Visgi, pastaruoju dešimtmečiu urbanistinės plėtros procesai, ypač didžiuosiuose miestuose, pasiekė iki šiol nematytą mastą. Šio masto sukeltas problemas išryškina tarp intelektualų ir mokslininkų suaktyvėjusios viešos diskusijos dėl urbanistinės plėtros neigiamų rezultatų gamtinėms buveinėms. Urbanistinė plėtra veržiasi į gamtines buveines, dažniausiai jas pažeisdama.

Šios diskusijos signalizuoja apie pozityvius dalykus: didėjantį susidomėjimą miesto ekologijos problemomis, miesto ekologinės savimonės stiprėjimo apraiškas Lietuvoje. Diskusijų kontekste formuluotinas klausimas: ar miestams plečiantis įmanoma suderinti žmogiškosios veiklos trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes su ekosistemos funkcijomis ir jų išsaugojimu? Atsakymo paieškos didžia dalimi priklauso nuo miesto ekosistemos ir jos funkcionavimo supratimo, t. y. ar ją laikome žmogaus sistema, ar kompleksine žmogaus-gamtos sistema. Pastarąją sampratą, orientuotą į ekocentrinį požiūrį, atstovauja šiuolaikinė miesto ekologija. Tuo tarpu miesto ekosistemos kaip žmogaus sistemos sampratą atstovauja klasikinė miesto ekologija.

Klasikinė miesto ekologija – kaip žmonių veiklos sistema

Klasikinę miesto ekosistemos sampratą reprezentuoja Čikagos sociologijos mokyklos XX a. trečiojo-penktojo dešimtmečiais sukurtos pirmosios modernaus miesto socioekologinės teorijos. Šių tikslas buvo paaiškinti XIX a. antros–XX a. pirmos pusės sparčios industrializacijos sukeltą intensyvią amerikietiškų miestų plėtrą. Ši išryškino ne tik moderniojo miesto formavimosi teigiamas ypatybes, bet ir pačios industrializacijos kainą (t. y. didėjantį skurdą ir didžiulius skirtumus tarp miesto kaimynijų).

Modernaus miesto socioekologinių koncepcijų požiūriu modernusis miestas – tai industrinis miestas, besiremiantis industrializacija ir industrinės visuomenės organizacija. Skiriamieji modernaus miesto bruožai yra moderni miestietiška sąmonė kaip modernaus žmogaus būvis, gyventojų tankiai apgyvendinta vietovė ir heterogeniškumas.

Miestiečių įvairovė pasireiškia jų skirtinga specializacija, ekonominiu ir socialiniu statusu, gebėjimu konkuruoti dėl ribotos erdvės, taip pat rezidenciniais skirtumais. Skirtingo socioekonominio statuso miestiečių koncentracija tam tikrose miesto teritorijose suformuoja skirtingas miesto socialines erdves. Miestiečių susisluoksniavimą socioekonominiu aspektu labiausiai detalizuoja Ernesto Burgesso (1886–1966) 1924 m. sukurtas koncentrinis miesto modelis, kuris laikytinas konceptualiausia ir plačiausiai taikoma modernaus miesto struktūros ir plėtros intensyviuoju urbanizacijos laikotarpiu (XIX a. antroji–XX a. pirmoji pusė) aiškinimo koncepcija.

Miestai ir jų centrai plečiasi

Miestas kaip tam tikra ekosistema turi apgyvendinti ir sutalpinti vis daugiau gyventojų. Konkurencija dėl žemės sukelia dvejopą miesto plėtros procesą – vienų žmogiškųjų (dažniausiai ekonominių) veiksmų centralizaciją miesto ribose ir kitų veiksmų dekoncentraciją ir migraciją į miesto periferines zonas.

E. Burgesso teigimu, didėjant miestui ir intensyvėjant ribotos žemės mieste naudojimui, stambusis verslas kaip ekonominė žmogiškoji veikla dažnai laimi konkurencinę kovą dėl įsikūrimo kuo arčiau centro, taip senesnį smulkųjį verslą ar kitas žmogiškąsias veiklas išstumdamas į tolimesnes miesto zonas ar net miesto pakraščius. Toks fizinis miesto teritorijos didėjimas traktuojamas kaip miesto ekspansija.

Ši ekspansija įgyja universalias formas ir logišką seką, t. y. koncentriškų žiedų formas, kurios atspindi tam tikrose miesto vietovėse dominuojančias žmogiškąsias veiklas ar bendruomenes. Antai, svarbiausios regioninės ir vietos transporto jungtys dažniausiai susikryžiuoja miesto centre, kur yra didžiausia svarbiausių institucijų koncentracija, didžiausias darbo pasidalijimas ir intensyviausia ekonominė žmogaus veiklų specializacija. Šių veiklų koncentracijai ir bendrai miesto populiacijai didėjant, miesto centrinė zona irgi plečiasi, išstumia šalia miesto centro esančias žmogiškąsias veiklas ir gretimų kaimynysčių bendruomenes. Galiausiai, ekspansija žymi ne tik miesto plėtimąsi į periferines priemiesčių zonas, bet ir pačių vidinių miesto zonų plėtrą bei invaziją į gretimas miesto zonas oficialiose miesto ribose.

Gyventojų grupių judėjimas į konkrečias miesto vietoves sukuria rezidencines juostas bei kaimynijas. Jose apsigyvena panašų socialinį statusą, ekonominę padėtį ir demografinius kriterijus atitinkančios gyventojų grupės, užsiimančios labai panašiomis veiklomis ir panašiai organizuojančios savo socialinį gyvenimą šiose kaimynystėse. Atsižvelgdamas į tai, E. Burgessas pateikia idealiai tipišką koncentrinį miesto modelį, susidedantį iš penkių koncentrinių zonų. Jų seka: 1) miesto centro zona (labiausiai komercializuota zona); 2) pereinamoji miesto zona (nekvalifikuotos darbo klasės zona); 3) kvalifikuotos darbo klasės zona; 4) rezidencinė miesto zona (turtingiausių kvalifikuotos darbo klasės asmenų namų ūkių zona) bei 5) priemiesčio miesto zona (gausėjančios viduriniosios klasės zona). Taigi klasikinės miesto ekologijos požiūriu miesto ekosistema matoma kaip žmonių veiklos sistema.

Žmonės atsakingi už aplinką

XX a. antros pusės globalinės ekologinės problemos (aplinkos tarša, klimato kaita, biologinių rūšių nykimas, ozono sluoksnio retėjimas, natūralių išteklių atsargų ir atogrąžų miško plotų mažėjimas, dirvų erozija, dykumų plėtimasis ir kiti neigiami biosferos procesai) bei vis labiau auganti socialinė gyventojų grupių atskirtis pasaulyje išryškino, kalbant žymaus psichoanalitiko Ericho Frommo žodžiais, „Didžiųjų Vilčių“ nepagrįstumą. Stiprėjo požiūris, jog antropocentrinis požiūris, kurį atstovavo klasikinė miesto ekologija, gali atvesti pačią žmoniją prie ekologinės katastrofos. Teigta, jog žemės ekosistema vystosi, bet neauga, nes fiziniai mūsų planetos parametrai baigtiniai. Gaminant ir vartojant būtina atsižvelgti į tai, kad nebūtų viršytos ekosistemų apsivalymo, atsikūrimo, teršalų sugėrimo galimybės. To rezultatas – 1970 metais pirmą kartą buvo švenčiama Žemės diena, kuria siekta atkreipti visuomenės dėmesį į bendrą žmonių atsakomybę už aplinką.

Galiausiai, praėjusio amžiaus septintajame aštuntajame dešimtmečiuose labiausiai išsivysčiusiose šalyse plintant post-materialistinėms vertybėms pagreitį įgauna aplinkosauginiai sąjūdžiai. Siekiant atskleisti modernios visuomenes ekologines krizės ištakas bei galimus visuomenes kaitos scenarijus, XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsiranda pirmosios aplinkosaugos sociologijos teorijos.

Miestai, ypač megalopoliai, šiame kontekste pradedami traktuoti kaip globalinių ekologinių pokyčių ir socialinių-ekonominių iššūkių židiniai. Antai ekologiniai tyrimai rodė, jog miestai yra vieni iš pagrindinių faktorių (žemės) klimato kaitos procese. Apie 75 proc. dujų, sukeliančių šiltnamio efektą, į biosferą išskiria miesto teritorijos. Tad šiuolaikinės miesto ekologijos iškilimas laikomas atsaku į minėtas problemas.

Šiuolaikinėje miesto ekologijoje – žmogaus-gamtos sąveika

Šiuolaikinės miesto ekologijos iškilimą žymėjo mokslinių centrų (su studijų programomis) atsiradimas bei pirmieji simpoziumai. 1980 m. Berlyne įvyko pirmasis Europos miesto ekologijos simpoziumas, pasižymėjęs plačia miesto ekologijos problemų spektro analize bei naujos tyrimų darbotvarkės išryškinimu. Pirmuoju tokiu mokslo centru tapo 1982 m. vieno žymiausio vokiečių (miesto) ekologijos atstovo – Herberto Sukoppo inciatyva įkurta Berlyno miesto ekologijos mokykla.

Nuo XX a. dešimto dešimtmečio pradžios šiuolaikinė miesto ekologija transformuojasi į interdisciplininę tyrimo sritį, kurią labiausiai reprezentuoja miesto ekologijos tyrinėtojai iš JAV. Šioje amerikietiškoje tradicijoje miesto ekologija suprantama kaip ekosistemų, kurios apima miestuose gyvenančius žmones ir urbanistinius kraštovaizdžius, tyrimas. Ji tiria tas ekosistemos funkcijas, kurios yra glaudžiai susijusios su miestų plėtros modeliais. Šiam tikslui ši tyrimų sritis pasitelkia įvairių disciplinų – geografijos, sociologijos, miestų planavimo, kraštovaizdžio architektūros, inžinerijos, ekonomikos, antropologijos, klimatologijos, visuomenės sveikatos ir ekologijos – žinias.

XXI a. pradžios šiuolaikinės miesto ekologijos kaip interdisciplininės tyrimo srities tikslus ir iššūkius labiausiai reprezentuoja JAV mokslininkės Marinos Alberti 2008 m. išėjęs veikalas „Miesto ekologijos pažanga: žmonių ir ekologinių sistemų sąveika miesto ekosistemose“ (Advances in Urban Ecology: Integrating Humans and Ecological Processes in Urban Ecosystems), kuriame ryškiausiai nusakomas jos siekis – plėtoti integruotą urbanistinę ekologiją, pabrėžiančią žmogaus ir ekologinių modelių bei žmogaus ir ekologinių procesų tarpusavio sąveiką miesto ekosistemos funkcionavimo pažinime. Šios amerikiečių tyrinėtos ekocentrinė miesto ekosistemos samprata miestą traktuoja kaip hibridinį fenomeną, susidedantį iš žmogaus-gamtos sistemų.

Žemės danga miestuose yra klimato ir orų rezultatas, kuris gali keistis kiekvieną dieną, kas metus ar kas dešimtmetį, priklausomai nuo žemės tvarkymo ir plėtros specifikos. Miesto vandens srauto sistema susidaro dėl lietaus nuotėkio, kuris savo ruožtu yra daugelio kitų veiksnių – geologijos, kritulių, topografijos, žemės dangos, baseino dydžio ir nuotėkio nukreipimo – produktas.

Miesto aplinkoje žmonės keičia baseino formą, dydį ir vandens judėjimą, pastatydami infrastruktūrą (t. y. kanalizaciją) ir keisdami pasklidimo vektorius ir modelius, nes žmonės ir produktai juda per kraštovaizdį. Rūšių įvairovei daro įtaką buveinių, grobuoniškumo ir maisto prieinamumo pokyčiai. Natūralūs trikdžiai, tokie kaip gaisras ir potvynis, yra keičiami miesto kraštovaizdžiuose pagal šių trikdžių dydį, intensyvumą ir dažnumą. Kiti trikdžiai (pvz., oro taršos koncentracija intensyvaus eismo metu), kurie yra būdingiausi miesto aplinkai, yra pristatomi kaip žmogaus veiklos pasekmės.

Išgelbės žmogaus veiklos ir ekosistemos dermė

Vadovaujantis klasikine miesto ekosistemos samprata, kurios perspektyvoje miestas laikomas žmogaus sistema, žmogaus veiklos suderinti su ekosistemos funkcijomis ir jų išsaugojimu, nepavyktų. Tai reiškia, kad sprendžiant miesto plėtros problemas pagrindiniu kriterijumi tampa žmogaus pragmatiški interesai, kurie dažniausiai yra nepalankūs gamtinių buveinių atžvilgiu. Plačiąja prasme kalbant, miesto gamtinių buveinių išsaugojimas ir puoselėjimas neatneša pelno ir investicijų trumpalaikėje perspektyvoje. Be to, klasikinė miesto ekosistemos samprata beveik nekalba apie neigiamą poveikį miestiečiui mažinant ar naikinant gamtines buveines. O šių mažėjimas pažeidžia ekosistemos pusiausvyrą, kurios padarinius miestietis tiesiogiai ar netiesiogiai patiria per gyvenamosios aplinkos blogėjimą (pvz., oro, triukšmo, vandens tarša).

Galiausiai, klasikinė miesto ekosistemos samprata ne tik kad nebegali pasitarnauti gamtinių buveinių išsaugojimui ir jų puoselėjimui, bet ir „uždega“ žalią šviesą jų šalinimui iš miesto kraštovaizdžio. Deja, pastarojo dešimtmečio tendencijos rodo, kad Lietuvos didžiųjų miestų plėtros problemų sprendime, miestų valdžia kartu su verslu labiau orientuojasi į klasikinės miesto ekosistemos sampratos siūlymus, t. y. juos adaptuoja savo interesų (kurie dažniausiai nepalankūs gamtai) įgyvendinimui.

Nūdienos Lietuvos didmiesčių plėtros problemų sprendimų paieškose geriausiu orientyru laikytina šiuolaikinė miesto ekosistemos samprata. Ji yra orientuota į žmogaus veiklos ir ekosistemos pusiausvyros palaikymą. Nors žmogaus veikla savaime trikdo gamtos ekosistemos pusiausvyrą, jo pagrindinis siekinys turėtų būti pagalba ekosistemai kuo greičiau atstatyti pusiausvyrą. Tad miesto valdžia ir verslas savo interesus (padedant miesto ekologijos specialistui) turėtų įvertinti ir iš ekocentrinės perspektyvos, t. y. kelti klausimus: ar įgyvendinami projektai nepažeidžia miesto ekosistemos pusiausvyros, kuri paliečia visus miestiečius? Kaip, pažeidus ekosistemos, pusiausvyrą ją kuo greičiau atstatyti?

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Vilniaus, Kauno, Gardino ekologija ir sanitarinė-higieninė sistema 1870–1914 m. Europos miestų modernizacijos kontekstuose“ (nr. S-MOD-17-9), finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos.