Tai kurklys, dar kartais vadinamas turkliu ar parpliu. Mokslinis lotyniškas jo pavadinimas yra Gryllotalpa gryllotalpa, kilęs iš žodžių gryllus – svirplys ir talpa – kurmis. Jis iš tikrųjų yra panašus į kurmį rausiančiomis priekinėmis kojomis ir požeminiu gyvenimo būdu, o į svirplį – gebėjimu svirpti. Kurklys priskiriamas tiesiasparnių vabzdžių (lot. Orthoptera) būriui kartu su svirpliais, žiogais ir skėriais. Lietuvoje aptinkama ši vienintelė rūšis, o Europoje, be jos, dar randama bent 13 kitų kurklių rūšių. Dėl intensyvaus žemės ūkio kai kuriose Vakarų Europos šalyse kurkliai beveik išnyko. Pvz., Didžiojoje Britanijoje jie yra įtraukti į Raudonąją knygą ir saugomi.

Didžiąją gyvenimo dalį šie vabzdžiai praleidžia rausdami urvelius po žeme ir į paviršių retai išlenda, nors turi gerai išsivysčiusius sparnus ir kartais (vakarais ar naktimis) skraido. Be to, sugeba ir plaukti. Labiau mėgsta apsigyventi smėlinguose humusinguose dirvožemiuose, kur daug drėgmės, todėl dažnai aptinkami daržuose ar šiltlysvėse, kur pridaro daug žalos gėlių sodinukams, įvairioms daržovėms ir pan. Įsiveisusius kurklius yra sunku išprašyti, tam naudojamos įvairios gaudyklės ar cheminiai preparatai.

Kurkliai yra visaėdžiai ir rausdami urvelius dažnai prasigraužia kiaurai augalų šaknis, bet ėda ir įvairius dirvos bestuburius, įskaitant vabzdžius ar sliekus. Gamtoje kurkliais minta paukščiai (varnėnai, kovai), vabzdžiaėdžiai žinduoliai (kirstukai, kurmiai), o įvairūs vabzdžiai dažniausiai įveikia jaunus kurkliukus.

Paprastai vasaros pradžioje patinai ties urvelio landa trindami priekinius sparnus vieną į kitą čirpia bandydami prisivilioti pateles. Susiporavus patelės rausia urvelius, sudeda nuo šimto iki kelių šimtų kiaušinėlių ir juos prižiūri. Iš kiaušinėlių išsirita mažos nimfos, kurios yra panašios į suaugusius kurklius ir augdamos išsineria 6 kartus, kol pačios virsta suaugusiais vabzdžiais. Gyvena kurkliai nuo vienerių iki dvejų trejų metų.