Švenčiant poeto Kazio Bradūno šimtąsias gimimo metines Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje surengtas susitikimas su poeto dukra antropologe Elena Bradūnaite-Aglinskiene ir atidaryta poetui skirta paroda. Dukra susirinkusiems papasakojo apie tėvo įskiepytą didžiulę meilę Lietuvai, apie sugrįžimą į Tėvynę vos atgavus nepriklausomybę, prarastos praeities paieškas ir atradimus.

Nuoširdų ir gyvą pasakojimą paįvairino filmas, kuriame poetas prisimena pasitraukimą iš Lietuvos 1944 metais, sudėtingą kelionę per Europą su žmona ir tėvais. Ypač įsimintinas pasakojimas apie skaudų poeto tėvo atsisveikinimą su lietuviškais arkliais, padėjusiais nukeliauti iš gimtojo Kiršų kaimo per Austrijos Alpes iki pabėgėlių stovyklos Vokietijoje ir išgyventi sudėtingus karo ir pokario metus. Skaudus ir liūdnas poeto pasakojimas apie tragiškus jaunystės draugų, studijų bičiulių, talentingų poetų – Vytauto Mačernio, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno likimus.

E. Bradūnaitė džiaugiasi, kad per savo netrumpą, nelengvą gyvenimą tėvas parašė ir išleido 17 poezijos knygų. Pirmieji eilėraščiai labai glaudžiai susiję su kaimu, gamta, žeme. Tie motyvai išlieka ir vėlesniuose kūriniuose, kur išryškėja  gimtosios žemės šventumas, sakralumas. E. Bradūnaitė pasakojo apie poeto persikėlimą į Vilnių, į Vilniaus universitetą ir džiaugsmą, atgavus Vilnių, meilę šiam miestui, jam parašytus sonetus.

Poetui dėstė žymiausi to meto universiteto mokslininkai – Vincas Krėvė, Balys  Sruoga, Antanas Salys, Mykolas Biržiška, Pranas Skardžius, Antanas Maceina, Ignas Jonynas, liaudies meną – Paulius Galaunė. Noras pažinti pasaulinę literatūrą skatino mokytis kalbų. Tikėjimas ugdė krikščioniškas pažiūras į gyvenimą, suteikė stiprybės. Sudėtingas laikotarpis išmokė ištvermės, kantrybės, suteikė energijos dirbti už save ir už žuvusius talentingus draugus.

K. Bradūno eilėraščiuose ryški partizaninės kovos tema, skaudžių likimų, žuvusių draugų, praradimo motyvai. Jau nuvykus į JAV labai rūpėjo puoselėti lietuvišką tapatybę, kurti pačiam, atsilaikyti didelio daugybės kultūrų mišinio terpėje. Poetas leido „Draugo“ kultūrinį priedą, dėl to atsisakė geriau apmokamo darbo, viską darė pats. K. Bradūnas visad sekė Lietuvos gyvenimą, domėjosi čia leidžiama poezija ir stengėsi papildyti ją išeivijos kūryba.

Filmuotoje medžiagoje poetas pasakoja, kaip grįžęs į tėviškę nieko toje prisiminimuose labai ryškiai įsirėžusioje vietoje neberado, tik brūzgynus. Terado tėvo 1940 metais drožtą medinį kryžių, jau apnykusį. Jam paskyrė eilėraštį. Ne vienas eilėraštis sukurtas apie sugrįžimą į jaunystę, į Vilnių, į brangius prisiminimus, į namus. Sugrįžęs aplankė visų partizaninėse kovose žuvusių draugų, poetų kapus. Skaudiems prisiminimams, netektims paskyrė ne vieną eilėraštį, rūpinosi jų atminimu.

Parodoje atsispindi visa sudėtinga poeto biografija, darbai, likimas, rūpestis išleisti lietuvių poezijos rinktines JAV, laiškai, dokumentai. Vaikams perdavė savo didelę meilę Lietuvai ir įpareigojimą rūpintis kultūra, kalba, istorija, likimu.

Dukra prisiminė, kaip grįžę į Lietuvą lankydami poetų kapus Antakalnyje abu tėvai atsisėsdavo prie būsimo kapo ir juokaudami tardavosi, kuris iš kurios pusės norėtų čia gulėti. Prašė dukros juos laimingus nufotografuoti ir tokius prisiminti, kai jau jų nebebus.

Paroda VU bibliotekos direkcijos koridoriuje (3 a.) veiks iki 2018 m. sausio 12 d.

Renginio akimirkos.