Kalbiname Filologijos fakulteto prodekanę profesorę Reginą Rudaitytę, kurios mokslinių interesų sritis yra Vakarų literatūra, šiuolaikinė anglų literatūra, kultūros studijos, literatūrinis vertimas.

Ar Lietuvos skaitytojai turi galimybę susipažinti su šiuolaikine anglų literatūra lietuvių kalba?

Manau, kad taip, tikrai turi. Prieš 10–15 metų situacija buvo kur kas liūdnesnė. Kartu su anglais net svarstėme apie verslo lėšomis finansuojamą projektą, kad būtų leidžiama šiuolaikinė anglų literatūra, nes tikrai trūko vertimų. Bet dabar pasidairius po knygynus matyti, kad verčiamos pačios naujausios knygos. Kad ir, pavyzdžiui, Iano McEwano „Atpirkimas“.

Galbūt vertimą inspiravo filmas su Keira Knightley. Daug kas priklauso ir nuo vertėjų. Pati domiuosi I. McEwanu, nes jį dėstau, esu išvertusi porą jo romanų, kurių vertimą finansavo Europos kultūros fondas. Mūsų leidėjai į rimtą literatūrą ne visada žiūri palankiai, nes rūpi daryti verslą. O rimta literatūra turi savo skaitytojų, nebūtinai daug. Dabar bėdos nėra: tas, kuris domisi, gali pasirinkti. Tas pats pasakytina ir apie prancūzų, ispanų literatūrą.

Ar verčiamos geriausios knygos?

Tarp daugybės skaitalo verčiamos ir geriausios knygos. Nors pasidairę po knygynus matome skaitalo tvaną. Reikia šiek tiek išmanyti, būti specialistu, kad atsirinktum gerą knygą tarp viso to skaitalo. O knygynai reklamuoja tai, iš ko daro pinigus – visą populiarųjį skaitalą, kurį žmonės perka atostogoms. Žinoma, yra ir neblogos populiariosios literatūros, detektyvų, bet dominuoja skaitalas. Nors geriausios knygos irgi verčiamos.

Kokie atrankos kriterijai, dairantis po knygynus?

Atrankos kriterijai – neabejotinai pinigai. Jie viską diktuoja. Čia mes nesame išimtis, visame pasaulyje yra panašiai, tik gal Vakarų leidykloms, ypač didelių šalių leidykloms, turinčioms daug skaitytojų, lengviau operuoti rinkoje. Jie išleidžia labai gerų knygų, kad ir nuostolingai, ir gali kompensuoti jas didelio tiražo skaitalais. Lietuva mažas kraštas, čia niekada neuždirbsi iš bestselerio milijono.

Ar leidyklos konsultuojasi su literatūros specialistais?

Dabar ne. Prieš penkiolika metų dar kartais klausdavo, o dabar ne. Matyt, turi savo žmones, dirbančius leidyklose, nebūtinai pačius kvalifikuočiausius, bet į universitetą niekas konsultacijų nebesikreipia. Pavyzdžiui, Vakarų leidyklos kreipiasi į universitetus konsultacijų ir universitetai iš to net uždirba. Mūsų leidyklos iš knygų mugių parsiveža glėbius skaitalo ir atsirenka pagal savo skonį.

Kas šiandien lemia: literatūros meninė vertė ar komercija?

Be abejonės, komercija. Literatūrinės, meninės vertės nedaug kam reikia. Pavyzdžiui, į mane kreipėsi radijas prašydamas pakalbėti Charleso Dickenso mirties 200-ųjų metinių proga. Bet nebūtinai leidžiamos Ch. Dickenso knygos, nors gal jos ir nebūtų dabar labai populiarios, išskyrus kalėdinius apsakymus. Rimtoji literatūra, kaip „Parmos vienuolyne“ rašė Stendhalis, visuomet buvo skirta tik saujelei išrinktųjų. Modernistai, Virginia Woolf, Jamesas Joyce‘as, ir vadino savo kuriamą literatūrą aukštuoju modernizmu, skirtu ne kiekvienam skaitytojui.

Ko labiausiai pasigendate knygynuose Jūs?

Žmogui labai sunku išsirinkti tame šlamšto sraute. Man norėtųsi užėjus į knygyną rasti sukataloguotas knygas. Pavyzdžiui, Londone, kai užeinu į knygyną, viskas suklasifikuota. Tarkim, grožinė literatūra: klasikinė, šiuolaikinė, knygos sudėtos abėcėlės tvarka pagal autorių pavardes. Mano manymu, mūsų knygynai reklamos, marketingo požiūriu dirba labai prastai ir apskritai vyrauja chaosas. Aišku, leidėjai atakuoja knygynus, prašo padėti jų knygas matomiausiose vietose, vyksta brutali konkurencija.

Visame pasaulyje knyga devalvuota, jaunimas skaito mažiau, todėl labai sveikintinos visos akcijos Lietuvoje, skatinančios skaitymą.

Kaip Jūs pati renkatės knygas?

Kalbuosi su kolegomis dalyvaudama konferencijose, iš jų gaunu informacijos. Skaitau anglų literatūrinę spaudą, kurioje randu daug vertingos informacijos, naujausių knygų recenzijas. Pagal tai renkuosi ir žinau, ką perku. Kartais perku ir meilės romanus, bet jie irgi įvairūs, yra ir kokybiškos literatūros, pvz., Bookerio premijos laureatės A. S. Byatt arba jau minėto I. McEwano romanai. O kartais atsiverti kokį nors išreklamuotą bestselerį, perskaitai kokius 5 puslapius – ir gana: suvoki, kad tai nepaskaitomas šlamštas.