Kiekviena savižudybė paveikia maždaug septynis žmones, kurių gyvenimas, skaudžiai netekus artimo žmogaus, negrįžtamai pasikeičia. Ekonomistų suskaičiuota, kad viena savižudybė visuomenei vidutiniškai kainuoja apie pusę milijono eurų – dėl neįgyvendinto žmogaus potencialo. Paradoksalu ir neracionalu, kad Lietuva vis dar neturi valstybinės savižudybių prevencijos programos, nors gerų pavienių iniciatyvių yra nemažai.

Užkertant kelią savižudybei itin didelį vaidmenį gali atlikti kiekvienas bendruomenės narys. Šio straipsnio tikslas – suteikti bent pagrindinės informacijos, kaip įvertinti artimo žmogaus savižudybės riziką ir kokių veiksmų reikėtų imtis.

Padidėjusios savižudybės rizikos ženklai

Norint atpažinti padidėjusią riziką, kad žmogus gali svarstyti nusižudyti, reikėtų atkreipti dėmesį į tokius rizikos veiksnius:
–        depresijos simptomai: kelias savaites besitęsianti pablogėjusi nuotaika, menkas savo vertės suvokimas, kaltės jausmas, ryškus nerimas, apetito stoka, svorio kritimas, interesų praradimas;
–        nemiga;
–        koks nors kitas psichikos sutrikimas;
–        priklausomybė, ypač nuo alkoholio;
–        nedarbas;
–        vienišumas;
–        anksčiau įvykusi artimo žmogaus savižudybė;
–        ankstesni bandymai žudytis;  
–        ištiktas krizės žmogus dažniau kalba apie mirtį, grąžina skolas ir pan.

Be to, svarbu prisiminti, kad patekę į krizę dažniau žudosi vyrai. Pastebėjus aprašytų ženklų ar kitaip įtarus, kad artimas žmogus galvoja apie savižudybę, labai svarbu jį užkalbinti nevengiant aiškios tiesioginės kalbos. Padidėjus savižudybės rizikai žmogus visuomet mąsto apie savižudybę, kuria jos planą arba jai jau ruošiasi. Nuoširdžiai ir jautriai pakalbintas dažnai toks asmuo neslepia savo minčių ir ketinimų.

Pokalbį galima pradėti paklausiant, ar kenčiant nuo gyvenimo sunkumų pats gyvenimas kartais neatrodo esąs beprasmis. Taip pat reikėtų labai tiesiai paklausti, ar žmogus negalvoja apie savižudybę, ar nekuria savižudybės plano, o jei taip, koks jis (kodėl tai svarbu, bus paaiškinta toliau). Svarbu pažymėti, kad kalbėjimasis apie savižudybę jos rizikos nedidina. Atvirkščiai, nuoširdus pokalbis mažina vienišumo jausmą ir suteikia progą išsilieti susikaupusiai vidinei įtampai. 

Svarstančiajam apie savižudybę svarbu suteikti informacijos, kur gauti kvalifikuotos profesionalų pagalbos. Ja pasinaudoti nėra silpnybės požymis, o kaip tik rodo sugebėjimą konstruktyviai spręsti problemas. Dėl galimo psichikos sutrikimo (mokslininkai mano, kad apie 90 proc. savižudžių turi psichikos sutrikimą) tikslinga žmogų visų pirma nukreipti pas psichiatrą.

Renkantis gydymą svarbu žinoti, kad dažnai reikalinga psichoterapija, kuri, deja, ne visuomet siūloma kaip pirmo pasirinkimo gydymo priemonė. Tačiau aktyviai ieškant kvalifikuotų psichoterapeutų galima rasti visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Už ribotą psichoterapijos sesijų skaičių psichikos sveikatos centruose sumoka Ligonių kasa.

Adekvatus gydymas yra vienas iš aiškiai įrodytų savižudybių prevencijos būdų. Todėl svarbu prisiminti, kad psichikos sutrikimas nėra gėda ar paties žmogaus kaltė, o pirmiausia – sveikatos sutrikimas, kurį galima ir reikia kokybiškai gydyti.

Kadangi daug savižudybių siejama su piktnaudžiavimu alkoholiu, priklausomybės gydymas taip pat yra veiksmingas prevencijos būdas. Toks gydymas siūlomas priklausomybės ligų centruose.

Jau sukurtas ir rengiamas savižudybės planas rodo ypač didelę savižudybės riziką. Jį išsiaiškinus dažnai galima bent kiek apsaugoti žmogų nuo pavojaus – riboti prieinamumą prie pasirinktų savižudybės priemonių: kiek įmanoma stebėti, ar nekaupiami vaistai, pasirūpinti, kad namuose nebūtų virvių, ginklų, nuodų ir pan. Konkrečių savižudybės priemonių ribojimas yra antras tvirtai įrodytas savižudybių prevencijos būdas.

Savižudybė būna paskutinis žingsnis po ilgos kančios ir svarstymų, tačiau pats veiksmas dažnai atliekamas užvaldžius stipriems jausmams. Nemiga, niūri mintis ar nemalonus susitikimas su kitu žmogumi tampa paskutiniu lašu, ir sukilus nerimui bei apėmus nevilčiai anksčiau tik svarstęs apie galimybę nusižudyti asmuo gali nebematyti kitos išeities ir impulsyviai įgyvendinti anksčiau sukurtą planą. Pastebėjus padidėjusį nerimą ar liūdesį, svarbu žmogaus nepalikti vieno, stengtis išblaškyti jo mintis apie savižudybę pakeičiant aplinką ir kaip įmanoma greičiau kreiptis specialistų pagalbos. Taip pat reikia užtikrinti pagalbos prieinamumą visą parą, susitarti, kur žmogus galėtų kreiptis vėl pablogėjus savijautai.

Pirmiausia saugoti save, kad užtektų jėgų saugoti kitus

Suteikti vilties ir paramos kitam gali tik tas, kuris pats jų turi savo gyvenime. Saugotis nuo psichikos ligų, perdegimo ir nevilties galime ir turime kiekvienas, kurdami tvirtus santykius su šeimos nariais ir draugais, nuolat ieškodami tinkamos pusiausvyros tarp darbo, bendravimo ir malonios laisvalaikio veiklos. Laimės jausmą tiriantys mokslininkai pabrėžia, kad jis labiausiai priklauso nuo tarpasmenių žmogaus santykių kokybės.

O kaip galime sustiprinti vieni kitus? Dažnam paprastas jo pastangų ir mažų pasiekimų pripažinimas gali reikšti labai daug ir nušviesti visą jo gyvenimą. Kiekvienas savo žodžiais ir veiksmais galime truputį prisidėti prie to, kad mūsų artimieji žinotų, kokius jų bruožus ir veiklą mes vertiname. Bendraujant leistina ir sveika išsakyti tiek teigiamus, tiek neigiamus jausmus, jei juos išreiškiame vengdami agresijos ir priekaištų. Nuoširdus ir pagarbus bendravimas tvirtina santykius, ir jie gali būti puikus ramstis patekus į krizę.

Informacijos apie savižudybių prevenciją platinimas taip pat yra savižudybių prevencija.