Universitetas ugdo ne tik Lietuvos ir pasaulio ateitį kuriančius studentus. Kai kurie studentai sako, kad jų pareiga – grąžinti duoklę universitetui, ir renkasi mokslininko kelią. Vienas jų – jaunas, entuziastingas Viliaus universiteto studentas ir darbuotojas Tomas Riklius. Apie tai, kaip būsimas teisininkas netikėtai tapo filologu, apie netikėtus gyvenimo posūkius ir visapusišką meilę klasikinei filologijai ir kalbamės su Tomu.

– Tomai, kodėl pasirinkai klasiko kelią ir studijavai filologiją?

– Čia pats geriausias klausimas, į jį atsakymo vis dar neturiu. Iš tiesų aš visą gyvenimą ketinau būti teisininku ir aktyviai tam ruošiausi – skaičiau literatūrą, kodeksus, dalyvaudavau įvairiuose teisininkų konkursuose. Man tai buvo ir yra labai įdomu, tačiau paskutinėse mokyklos klasėse nusprendžiau stoti į klasikinę filologiją, kuri man irgi nebuvo svetima. Vaikystėje vietoje pasakų skaitydavau Ovidijaus „Metamorfozes“, Nikolajaus Kuno knygą „Senovės Graikijos mitai ir legendos“. Pavyko gerai baigti mokyklą, tad buvau užtikrintas, kad stosiu būtent į Vilniaus universitetą. Nemačiau, kur dar galėčiau išmokti tiek, kiek norėčiau.

– Ar nesigaili, kad nepasirinkai teisininko kelio?

– Ne. Aš manau, kad žmogui reikia būti visapusiškai išsilavinusiam, domėtis skirtingais dalykais, todėl klasikinė filologija man padeda suprasti, kaip viskas vykdavo seniau, lyginti su dabartimi. Domėjimasis įvairiais subjektais papildo mane kaip asmenybę.

– Kodėl magistrantūrą pasirinkai visiškai tokios pačios srities?

– Kai rašiau bakalauro baigiamąjį darbą, lygiagrečiai turėjau labai daug veiklos. Tad jį pabaigęs maniau, kad viskas – dabar nuo mokslų reikia pailsėti. Galiausiai viskas pasisuko kitaip. Pirmus metus nestojau, tačiau rudenį supratau, kad man trūksta mokslo, skaitymo, paskaitų. Tada nusprendžiau, kad verta stoti į magistrantūrą. Klasikinę filologiją pasirinkau dar kartą, nes suvokiau, kad ten dar labai daug neatrastų dalykų ir aš visai norėčiau dėstyti universitete.

– Kodėl filologas kaip vieną pirmųjų savo darboviečių pasirinko komunikacijos agentūrą?

– Jeigu Cezaris, galima sakyti, buvo pirmas tinklaraštininkas, parašęs „Galų karo užrašus“, tai kodėl klasikas negali dirbti viešųjų ryšių agentūroje? (šypsosi) Studijuojant filologiją pasidaro labai daug kas aišku. Pamatai tekstą ir pradedi suprasti, kokia čia emocija, ką juo norima pasakyti. Man visuomet buvo įdomu, kaip pritaikyti bet kokį mokslą, tarp jų ir filologiją, praktikoje. Studijuodamas galvojau, ką čia nuveikti, kur įgauti praktikos reklamos ar viešųjų ryšių srityje. Taip ir atsidūriau komunikacijos agentūroje.

– Kur tu save įsivaizduoji po 10 metų? Juk filologams, kaip ir filosofams, atviri daugybė kelių.

– Aš jau turiu savo ateities planą. Noriu dirbti kokioje nors įmonėje, pavyzdžiui, turinio vadovu ar specializuotis viešuosiuose ryšiuose arba reklamoje. Taip pat, be viso to, noriu dėstyti universitete.

Jeigu būčiau mokęsis kažkuriame kitame universiteto miestelyje, o ne centriniuose rūmuose, gal nebūčiau supratęs, kad universiteto dvasia yra giliai mano širdyje. Aš jaučiu pareigą ją puoselėti toliau. Man svarbu tai, kuo gyvena universitetas, man svarbios jo sėkmės ir nesėkmės. Manau, kad jeigu tu mokaisi, giliniesi į kažkokią temą, labai svarbu savo žiniomis vėliau su kuo nors dalintis. Kitu atveju – nėra prasmės. Jeigu man ką nors duoda universitetas – aš turiu grąžinti. Dėl to noriu studijuoti doktorantūroje ir dėstyti.

 – Ką dabar veiki gyvenime?

– Dabar dirbu komunikacijos koordinatoriumi VU Filologijos fakultete. Be to, Klasikų asociacijoje esu įvaizdžio ir renginių kuratorius. Anksčiau dirbau komunikacijos agentūroje, paskui ėmiau dirbti viename iš startuolių turinio vadovu. Kai studijoms laiko skirti reikėjo vis daugiau, nutariau padirbėti tik laisvu laiku – rašydavau tekstus, maketuodavau.

– Ne paslaptis, kad turi talentą dainuoti. Ar vis dar skiri tam laiko?

– Turbūt kaip ir visi – duše. Iš tiesų dabar ne, apleidau. Bet taip, universitetas man suteikė puikią galimybę dainuoti. Per matematikų ir informatikų dienas trejus metus turėjau progą dainuoti MIDI Roko operoje. Tai buvo itin didelė patirtis.

– Keliomis kalbomis kalbi?

– Aš, kaip filologas, net negaliu pasakyti, kad moku lietuvių kalbą (šypsosi). Galėčiau susikalbėti ir suprantu lotynų, graikų, olandų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas. Daugiau mažiau išmokau italų. Skaitydamas dar galiu suprasti ispanų ir portugalų kalbas.

– Labiau mėgsti skaityti ar rašyti?

– Šiuo metu labiau mėgstu skaityti, bet man labai patinka ir rašyti. Jeigu nebus rašančių, nebus ir skaitančių.

– Ar pats esi rašęs, o gal dabar rašai kokią nors knygą?

– Rašiau kažkada. Dabar turiu labai daug idėjų, bet niekada neprisėdu, nes turiu filologinį požiūrį ir jis vis skatina galvoti, kad knyga bus per prasta, gerai neišvystysiu jos minties ir kt. Tai būtų fantastikos žanro knyga. Dar prieš pasirodant žymiam serialui „Sostų žaidimas“, aš turėjau labai panašią, tik kitaip įgyvendinamą idėją. Jei dabar apie tai rašyčiau – atrodytų kaip kopijavimas, tad dar pabrandinsiu šią idėją…

– Kokių tikslų, norų vedami filologijos studentai renkasi šias studijas?

– Aš per šiuos metus pamačiau daug labai skirtingų studentų grupių. Čia, kaip ir kitur, žmonės stoja vedami skirtingų paskatų. Aišku, yra dalis žmonių, kurie stojo į filologiją todėl, kad jiems labai patiko mokytis kalbų vidurinėje mokykloje ar tiesiog gerai sekėsi. Tad jie pasirinko šias studijas, kad pasimokytų naujų kalbų ir tobulintų jau žinomas.

Vis dėlto dažnai žmonės stoja į filologiją manydami, kad tai kažkas tokio kaip filosofija, tik daug plačiau. Man atrodo, kad tai daug platesnė grupė – bent jau tarp mano pažįstamų. Jie koncentruojasi ne tik į kalbos mokymąsi, bet ir į kultūros pažinimą, istorinius aspektus. Domisi literatūra, vėliau tampa žurnalistais, rašytojais, redaktoriais. Žinoma, yra žmonių, kurie tiesiog labai myli literatūrą, skaitymą, rašymą.

– Klasikas pagaliau išvažiavo į Romą. Kokie ką tik prabėgusių atostogų įspūdžiai?

– Tai buvo fantastika. Kai galiausiai užlipi į Palatino kalvą, ant kurios stovėjo imperatorių rūmai, nustembi pamatęs visą tą didybę ir rūmų griuvėsių likučius. O kai laipteliais pradedi leistis Forumo link ir pamatai visą tą kultūrinę šerdį – apima palaima. Juk ten kalbėjo Markas Tulijus Ciceronas, ten buvo sudegintas Julijus Cezaris ir rinkosi visi romėnų senatoriai bei įvairūs poetai. Būdamas Italijoje supratau, kodėl pasirinkau klasiko kelią. Būtent dėl viso to grožio ir istorinės tąsos. Man Roma paliko labai didelį įspūdį, jau galvoju apie antrą kelionę, daug ko nespėjau pamatyti.

– Ar turi mėgstamiausią knygą?

– Turiu dvi mėgstamiausias knygas. Visų pirma, Lewisso Carrollo „Alisa stebuklų šalyje“, tačiau šią knygą skaitau tik anglų kalba. Kitas man svarbus kūrinys nuo pat vaikystės – Ovidijaus „Metamorfozės“.