Rugsėjo pradžioje vyninėje „La Bohème“ VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Dovydas Skarolskis atidarė antrąjį „Klasikų klubo“, gimusio visų pirma kaip Filologijos fakulteto filologų klasikų ir Klasikų asociacijos iniciatyva, sezoną ir skaitė pranešimą apie klasikinio išsilavinimo būtinumą.

Pranešėjo keliamas tikslas buvo padiskutuoti, kuo šiuolaikinei Lietuvos visuomenei ir kiekvienam individui naudingas klasikinis išsilavinimas: galbūt atsakę į šį klausimą ateityje sulauktume ir pirmojo Lietuvoje Nobelio premijos laureato. Paskaitoje buvo kritikuojamas dabartinės švietimo sistemos pragmatinis požiūris į moksleivių ateitį ir pateiktas siūlymas „puponautų visuomenę“ gydyti antikinių kalbų ir kultūros mokymu.

Paskaita prasidėjo gan netikėtai – futbolo rungtynių reportažu. Ekrane matėme virtualiose futbolo varžybose besirungiančias dvi filosofų komandas – senovės graikų ir vokiečių filosofus. Žinoma, šią ne tiek sporto, kiek idėjų kovą laimėjo graikai. Kaip ir šiuolaikinėje visuomenėje grūmėsi antika ir modernizmas, tik nežinia, kas dabar laimi žmonių sąmonėje. George’as Orwellas sakė, jog kiekviena karta įsivaizduoja esanti protingesnė už buvusią, ir šią jo mintį tik patvirtina šiuolaikinis, kaip kai kurie teigia, postmodernistinis, praeities atsisakymas ir sumenkinimas. Mokyklinėse programose vis mažėja antikos istorijos, kultūros, o ką jau kalbėti apie klasikinių kalbų – lotynų ir senovės graikų – mokymą. Jau nuo mokyklinio amžiaus vaikai nėra pratinami prie loginio istorinių įvykių susiejimo, visiškai nesuvokia skaitomų modernizmo kūrinių kultūrinio konteksto. Todėl ateityje jiems gali tekti „išradinėti dviratį“: kaip teigia Dovydas, dažnai mes nebežinome tų dalykų, kurie antikos žmonėms buvo savaime suprantami ir dabar galėtų padėti tiek gyvenime, tiek politikoje.

Antikinė kultūra yra Europos civilizacijos pagrindas. Pasak pranešėjo, nežinodami idėjos šaltinio mes negalime visapusiškai suvokti jos evoliucijos rezultato, liekame įstrigę tarpinėje būsenoje ir tampame „puponautais“. Susipainiojame ir tarp sąvokų reikšmių įsivaizduodami, kad istorijos tėkmėje jos išliko nepakitusios. Tokios sąvokos kaip meilė, dorybė nuo antikos laikų labai pakito; norėdami suprasti dabartines jų reikšmes privalome žinoti ankstesnes.

Antika mums primena poreikį mokytis logikos, kuri yra kiekvienos civilizacijos mąstymo pagrindas. Dovydas nekalba apie logiką kasdienybėje, bet apie logiką politikoje, kuri yra suprantama kaip idėjų diachroninis nuoseklumas. Galimybę mokykloje mokytis logikos mes praradome kartu su nepriklausomybe Sovietų okupacijos pradžioje ir todėl nebegalime visavertiškai dalyvauti politiniame gyvenime. Klasikinis išsilavinimas veiksmingiausiai padėtų skatinti Lietuvoje pilietiškumo tradicijas. Pilietiškumo pamokų mokyklose yra gan mažai ir kažin kiek jos yra naudingos, o antikos kultūros studijavimas padėtų išspręsti šią problemą. Kiekvienas Graikijos pilietis žinojo savo vietą ir svarbą polio visuomenėje, todėl dabartinė Lietuvos visuomenė turėtų ko iš jų pasimokyti. Galbūt išmoktume ne tiek kreipti dėmesį į asmeninę gerovę, o daugiau į visuomeninę. Dovydas netgi teigia, kad iš tokio lietuviško individualizmo kyla korupcija, nes mes to norime ir naudos trokštame vien tik sau. Mokydamiesi iš graikų gal pagaliau taptume  ζῷα πολιτικά (politiniais gyvūnais) ir galvotume ne vien tik apie savo ar šeimos gerovę, bet ir visos šalies.

Dovydas aptarė ir klasikinių kalbų mokymosi naudą. Tarptautiniai pavyzdžiai rodo, jog šalys, kuriose moksleiviai mokosi lotynų ar graikų kalbų, yra pasiekusios aukščiausią išsivystymo lygį. Pragmatikai dėl tokių teiginių galėtų užmėtyti akmenimis, nes, jų nuomone, nėra jokios praktinės naudos iš klasikinių kalbų išmanymo. Tačiau galbūt jie klysta? Mokyklose metai iš metų be apčiuopiamų rezultatų įvairiais būdais bandoma kelti mokinių formalųjį ir kultūrinį raštingumą bei teksto suvokimo lygį, bet patikrintas šios problemos sprendimo būdas, naudotas tarpukario Lietuvoje, būtent klasikinių kalbų mokymas, yra visiškai pamirštas. Klasikinės kalbos yra ganėtinai sudėtingos ir išmoko tam tikrų mąstymo schemų. Jei žmogus sugeba išmokti senovės graikų kalbos gramatiką, jis daug lengviau perpranta įvairias sistemas ir savo žinias gali pritaikyti besimokydamas kitų kalbų. Kita vertus, vargu ar reikia prievarta mokyti lotynų ar graikų kalbų. Dovydas teigia, jog prievarta nėra būtina, o būtina yra galimybė ir pasirinkimo laisvė. Kelių klasikinių gimnazijų Lietuvoje įsteigimas galėtų suteikti šią galimybę. Reikia pritaikyti įstatyminę bazę ir įtikinti visuomenę, kad tokių mokyklų Lietuvoje reikia.

Klasikinį išsilavinimą dar mokyklose gavę žmonės padėtų pagerinti universitetinių studijų kokybę. Pirmame kurse dėstomi įvadai suteikia žinių, kurios praverčia vėlesniuose kursuose, tačiau tai vis vien nėra tos studijos, į kurias studentas įstojo. Klasikinio išsilavinimo skatinimas leistų tiek socialiniuose, tiek humanitariniuose moksluose jau pirmame kurse dėstyti pagrindinius ir gilinamuosius studijų dalykus, nes studentai jau būtų gavę didžiąją dalį įvadų medžiagos mokyklose.

Dovydas paskaitą baigė sakydamas, kad nežinodami konteksto, kurį galėtų suteikti klasikinis išsilavinimas, mes pasiklystame laike ir netgi dabarties reikšmėse, todėl antikos išmanymas yra būtinas, kad vienintelis mūsų gyvenimo tikslas nebūtų tapti „puponautais“.