Šie metai tiek klasikinės filosofijos, tiek antikos bei viduramžių kultūros studijoms buvo išties vaisingi. Visus metus į kavinę „La Boheme“ klausytis pranešimų apie klasikinę kultūrą, mąstymą, gyvenimo būdą kvietė Klasikų klubas: buvo kalbama apie elitą, vaizduotę, karybą ir kaip juos suprato įvairūs antikos protai. Viso to kulminacija tapo Kražiuose vykusi klasikinės filologijos (ir filosofijos) stovykla – akademija „Trivium Crossense“, kurią rengia Klasikų asociacija drauge su Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centru ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedra. Stovykla vyko antrą kartą ir pasitiko dalyvius kiek pasikeitusi: ženkliai padidėjo dalyvių skaičius, kiek sumažėjo krūvis, atsirado daugiau laisvo laiko, kurį kiekvienas galėjo išnaudoti savaip: ar tai geri pokyčiai? Pažiūrėsime.

Stovyklos ašimi tapo didelio klasikinio veikalo skaitymas – šiemet pasirinkti Augustino „Išpažinimai“ (lot. „Confessiones“). Skaitymų vedliu, tarsi angelu, vedančiu šv. Matą per Šventąjį Raštą, tapo Mantas Adomėnas. Šis tekstas net klasikinio išsilavinimo siekiančiam studentui dažnai pasirodo sunkiai suprantamas ar net menkavertis. Manau, kad „Išpažinimų“ skaitymą, suvokimą ir kūrinio vertės supratimą turėtų remti gili tikėjimo Dievą patirtis. Tačiau nors mano protui, sujauktam pozityvistinės pasaulėžiūros bei filosofijos mokslų (sic!), kol kas svetima dieviška šviesa, M. Adomėnas sugebėjo įrodyti, kad Augustino „Išpažinimai“ yra ypač svarbus tekstas ne vien tikinčiam žmogui. Visų pirma dėl gilių psichologinių įžvalgų, taip pat dėl filosofinių apmąstymų apie blogio prigimtį, laisvą valią ir laiko supratimą.

„Išpažinimai“ pradedami Augustino kūdikystės apmąstymu – čia atsiskleidžia požiūris į jau pirminės nuodėmės suterštą kūdikio sielą: ypač gyvas kūdikio kaprizų aprašymas mus panardina į prigimtinio žmogiškojo blogio apmąstymus. Vėliau Augustinas ima kalbėti apie kalbų mokymąsi (tokį artimą klasikams!) ir jo sunkumus (dar artimesnius klasikams!): čia galime pastebėti Augustino apmąstymų šiuolaikiškumą – anot Augustino, kalbų jis išmoko visiškai pats „vadovaudamasis protu, kurį tu man davei, mano Dieve“ (I.VIII.13). Ši ištara mus nukelia į Noamo Chomsky’o tyrinėjimus apie lingvistines struktūras, kurios egzistuoja nuo pat gimimo ir padeda mokytis kalbų. Būdamas devyniolikos metų Augustinas perskaito Cicerono dialogą „Hortenzijus“ (deja, šis veikalas neišliko) ir pajaučia meilę filosofijai.

Trečioje „Išpažinimų“ knygoje Augustinas kalba apie teatrą, kuriame žmonės, matydami skausmą, jaučia malonumą. Augustino manymu, tai yra beprotybė – koks gi gali būti jausmas išgalvotiems dalykams? Taip Augustinas netiesiogiai polemizuoja su Aristotelio „Poetikos“ ištaromis ir tarsi grįžta prie Platono išsakytų argumentų prieš meno kūrinius kaip kopijų kopijas, stokojančius bet kokios ontologinės vertės.

„Išpažinimų“ skaitytojas galėtų ir toliau vardinti psichologines, kultūrologines ar filosofines įžvalgas, kurių taip grakščiai pažeria Augustinas, tačiau vertėtų atsižvelgti ir į kai kurių stovyklos dalyvių iškeltą struktūrinį klausimą: ar Augustino skaitymas pateksčiui yra pats geriausias įmanomas skaitymas? Toks skaitymas trukdo generuoti bendrus visam tekstui probleminius klausimus ir nesuteikia galimybės pažiūrėti į jį kaip į visumą; šiuo atveju tekstas leidžiasi analizuojamas tik atskiromis dalimis. Galbūt dėl laiko trūkumo ar dėl intensyvaus savaitės ritmo nebuvo surengta paskaita, kurioje būtų apibendrinti visi pamatiniai „Išpažinimų“ sluoksniai. Būtų buvę įdomu išgirsti, kokias mintis apie šį veikalą išsako didžiausi pasaulio mąstytojai ir įvairūs Augustino tyrinėtojai; taip pat pasinerti į Vakarų minties klodus, kurie susiję su Augustinu. „Išpažinimus“ reikėjo kiek labiau įkontekstinti – tiek filosofiškai, tiek literatūriškai. Tai, žinoma, nėra dėstytojo problema – užduotį susipažinti ir kitus supažindinti su kontekstais galima būtų patikėti stovyklos dalyviams, taip juos konstruktyviau įtraukiant į stovyklos gyvenimą ir aktyviau reikalaujant iš jų vadinamosios „atsakomosios reakcijos“.

Doc. Naglis Kardelis pasakojo apie Augustino asmenybę, gyvenimą ir kultūrą, kurios supamas jis augo ir kurioje brendo jo pasaulėžiūra. Vis dėlto kai kuriems studentams įdomu būtų išgirsti ir kitų didžių mąstytojų įžvalgas apie nagrinėjamą autorių – tada ir pastarojo teoriniai svarstymai tampa svaresni, o kai kuriais atvejais ir aiškesni. Kaipgi šiandien galėtume įsivaizduoti Platono „Faidrą“ be Jacques’o Derrida „Diseminacijos“ ir pharmakon sąvokos? Todėl norėtųsi ir Augustiną matyti kitų tekstų ir kontekstų akiratyje, o ne užsklęstą uždarame hermetiškame pasaulyje.

Nederėtų pamiršti ir kito šv. Augustino veikalo „Apie krikščioniškąjį mokymą“ (lot. „De Doctrina Christiana“), kuris po truputį atgimsta šiuolaikiniuose moksliniuose tyrinėjimuose ir labiausiai yra žinomas dėl pirmųjų ženklo teorijos svarstymų. Augustinas ženklą supranta funkciškai – ženklas veikia kaip nuoroda į daiktą. Tarkime, kaip žodis „šuo“ nurodo į objektą, kurį suprantame kaip šunį, arba kaip dūmai nurodo į ugnį, iš kurios jie sklinda. Tačiau kartu jis suvokia ženklus kaip episteminį įrankį, kuriuo naudodamiesi mes galime geriau pažinti daiktus. Be to, ženklai nurodo į Dievą (vėliau šią teoriją išplėtoja šv. Bonaventūras). Skirtumas tarp daikto ir ženklo yra ganėtinai akivaizdus. Nors ženklas leidžia pažinti daiktą, į jį nurodo, jis yra suprantamas funkciškai, o ne ontologiškai (kaip daiktas). Vadinasi, ženklai neturi būties. Augustinas išskiria, kad kai kurie ženklai yra natūralūs, o kai kurie konvenciniai. Natūraliems ženklams jis priskiria dalykus, kurie nepaisant troškimo naudoti juos kaip ženklus vis tiek nurodo į žinias apie kitą daiktą; pavyzdžiui, persikreipęs žmogaus veidas nurodo į pyktį, dūmai – į ugnį. Nors daug šimtmečių teko laukti konceptualiųjų Ferdinando de Saussure’o ir Jacques’o Derrida ženklo teorijų, jų užuomazgas aptinkame jau šiame šv. Augustino veikale.

Prie Augustino raštų tyrinėjimų prisidėjo ir Raminta Važgėlaitė, papasakojusi auditorijai apie Tikonijaus taisykles ir jų universalumą (galimybę pritaikyti šiuolaikinėse literatūros teorijose, tropų analizėje, ypač lyginant su Paulio Ricœuro veikale „Interpretacijos teorija: diskursas ir prasmės perteklius“ dėstomomis mintimis) bei retoriką ketvirtojoje „Krikščioniško mokymo“ knygoje, besiskiriančią nuo tradicinės antikinės retorikos: Augustinas įžvelgė, kad nors krikščioniškos pratarmės, iškalba išaugusi ant antikos retorikos pamato, tačiau naujame, krikščioniškame kontekste gerokai svarbesnis ne iškalbos taisyklių laikymasis par excellence, o didelė atida kontekstui, auditorijai, taip pat pabrėžiama dieviško įkvėpimo lemiama svarba. Aptariama ir kalbos kompozicija, kai ši veikiau pinama tarsi laisva džiazo kompozicija, kaitaliojant temas, kalbos registrus, pakartojant, persakant, grįžtant prie pirminės minties, tik kiek kitaip. Šitai – nauja ir nebūdinga antikinės retorikos kontekste.

Stovykloje daug dėmesio skirta ir Platonui. Buvo nagrinėjami du jo kūriniai: „Puota, arba Apie meilę“ ir „Lisidas, arba Apie draugystę“. Vadovavimas pirmojo skaitymui buvo patikėtas doc. Vytautui Ališauskui, o antrąjį pristatė jaunas filosofas (ir „Lisido“ vertėjas) Vilius Bartninkas. Šie du dialogai kartu su „Faidru“ sudaro Platono kūrinių apie meilę (philia) trilogiją, kurioje svarbiausia kalbant apie Eros yra minėtoji „Puota“. Abu pranešėjai pradėjo savo pasakojimus aptardami pirmuosius dialogų žodžius, kurie, anot jų, nubrėžia kontūrus, padedančius suprasti ir interpretuoti aptariamus Platono tekstus. „Puotos“ dialogas prasideda žodžiu „manau“ (dokō). Priešpriešindami šiam dialogui „Faidoną“, kuris prasideda žodžiu „pats“ (autos), galime manyti, kad „Puota“ bus susijusi su ambivalentiškumu, mat nuomonė (doxa) visame Platono korpuse žymi netikrą žinojimą. Be to, kiek vėliau dialoge atsekame, kad pasakotojas netgi nebuvęs įžymiojoje puotoje, tad jo pateikiama informacija nėra visiškai patikima. Šią grandinę galėtume tęsti ir tęsti: galiausiai dialogas tampa pasakojimu pasakojime ir vėl pasakojimu pasakojime. Staiga mums kvapą užgniaužia nepaneigiamas Platono dramaturginis talentas ir ne kas kitas, o laki autoriaus vaizduotė (nedidelė „La Boheme“ ir Kristupo Saboliaus paskaitos reminiscencija).

Atožvalga į pirmuosius „Lisido“ žodžius taip pat leidžia perprasti keletą giluminių teksto sluoksnių – eporeuomēn reiškia žygiavimą, ėjimą, keliavimą, todėl kelionės arba žygio motyvas tekste tampa labai svarbus. Draugystė yra kelionė, o Sokratas keliauja aplink miesto sienas, vadinasi, galime manyti, kad draugystė juosia miestą kaip siena. Šitokia teksto interpretacija leidžia mums sakyti, kad draugystė yra politinė sąvoka. Tokį teiginį V. Bartninkas stengėsi pagrįsti ir savo antrojoje, labiau į problemiškumą orientuotoje paskaitoje. Pagrindinis jaunojo filosofo tikslas buvo įrodyti, kad draugystė yra politinė sąvoka ir kad politiką galime apibrėžti pozityviai – kitaip, nei tai daro vokiečių filosofas Carlas Schmittas savo knygoje „Politiškumo samprata“ (1927). Prelegentas įrodinėjo, kad draugystės santykis nėra tik socialinis dalykas, jis kartu steigia ir politiką – tai darė remdamasis įvairiais graikų mitologijos pasakojimais, istoriniais šaltiniais, Platono (ir pseudo-Platono) dialogais. Tokiu žingsniu autorius tęsia savo ilgalaikius tyrinėjimus, susijusius su politikos užuomazgų tema senovės Graikijos tekstuose ir kontekstuose. Būtina paminėti, kad abu Platono tyrinėtojai ne tik pasirinko temiškai gana panašius dialogus, bet ir pabrėžė politinio momento svarbą abiejuose dialoguose: V. Ališauskas analizavo kai kurias „Puotoje“ sakomas kalbas politiškumo požiūriu. Šių dviejų dialogų analizė leido pažvelgti į kitus Platono dialogus (ne tik „Valstybę“!) kaip į ypač svarbius politikos ir politiškumo aptarimui.

Dalia Andziulytė pasakojo apie mįslingą orfikų religinį judėjimą senovės Graikijoje. Lektorė aptarė gana vėlyvą (prasidedančią nuo XVIII a.) orfizmo atradimo ir tyrimų istoriją, pristatė šio judėjimo egzistavimą liudijančius šaltinius, orfikams priskiriamą tekstų korpusą, itin savitą Orfėjo vaidmenį graikų religijoje ir mitologijoje, orfizmo įtaką filosofijai. Kas buvo orfikai – uždara specifinę religinę pasaulėžiūrą išpažįstanti ir savitus ritualus atliekanti sekta ar veikiau savo legendinio mokytojo bei jo sekėjų tekstus skaitanti ir jais tikinti filosofų grupė? O gal orfizmas buvo tik tamsioji, dėl savo slapto pobūdžio sunkiai pažįstama tos pačios graikų tradicinės religijos pusė? Kokį vaidmenį orfikų pasaulėžiūroje vaidina tradiciniai graikų dievai ir kas jiems buvo pats Orfėjas – dievas, pusdievis ar žmogus, mitologinis personažas ar istorinis asmuo? Pranešimu buvo siekiama parodyti, kad dėl paties graikų religijos pobūdžio į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai, veikiau tenka klausti, kokias skirtingas reikšmes gali įgyti žodis „religija“.

Paskutiniais šio teksto žodžiais norėčiau padėkoti stovyklos sumanytojams ir organizatoriams: nors trūkumų išvengti neįmanoma, tačiau tokių studijų savaičių, kurios teikia skaitymo ir supratimo malonumą, orientuojasi į žinių gilumą ir buria bendruomenę, dar reikėtų smarkiai paieškoti. Pagrindinis mano palinkėjimas: platesnis atsakomybės paskirstymas, pastangos labiau įtraukti studentus į dialogą ir drąsa retkarčiais palikti klasikinio mąstymo lauką ir pasinerti į (post)modernųjį.