Informaciniai karai vis dar yra kažkur tai anapus pažinimo. Nors Lietuvos žiniasklaida noriai vartoja šį žodžių junginį, tačiau šalies mokslinė erdvė ilgą laiką stokojo tekstų šia tema. Tyrėjus, rimtai besidominčius informaciniais karais, mūsų šalyje, ko gero, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Džiugu, kad jų gretas papildė Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorius dr. Mantas Martišius, kuris praėjusių metų pabaigoje parengė knygą „(Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą“ (Versus Aureus, 2010).

Nors ilgą laiką informaciniai karai buvo savotiška baidyklė taikiems piliečiams, šiandien šis reiškinys vis labiau artėja prie mūsų. Naujųjų informacinių technologijų vystymasis pavertė teorinius samprotavimus apie informacinius konfliktus realybe. Šiandien jau galima kalbėti ne apie kokią nors vieną informacinio karo rūšį, bet apie skirtingas tokio pobūdžio karų formas ir pavidalus, kuriuose susipina propagandiniai, socialiniai, techniniai ir kiti aktualūs aspektai. Apie visa tai ir dar daugiau pasakoja M. Martišiaus knyga.

Liaudies išmintis byloja: „Kas įspėtas – tas ginkluotas.“ M. Martišius siūlo savo skaitytojams praplėsti žinias informacinių karų srityje ir taip apsisaugoti nuo grėsmės patiems tapti tiesiogine ar netiesiogine tokio karo auka.

Tačiau reikia suprasti, kad informacinių karų nuostoliai būna specifiniai. „Deja, kare pirmoji auka būna tiesa, mažai kam ji reikalinga ir rūpi. Svarbiausia įtikinti aplinkinius, kad esi teisus. Susikuria paradoksali situacija: žiūri karo vaizdus ir suvoki, kad matai melą ir tiesą viename. Tiesa – tai žinios, kad karas vyksta, o sprogimai ir šaudymas realūs, ten pavojinga, žūsta žmonės. Melas – tai karo priežastys, karo eiga ir kontekstas. Tikiuosi, kad knyga padės jums geriau perprasti informacinį karą“, – taip „(Ne)akivaizdų karą“ pristato knygos autorius.

Šią knygą galima rekomenduoti visiems tiems, kurie domisi politikos ir komunikacijos mokslų sąsajomis ir nepraleidžia pro akis to, kas vyksta globalizacijos paveiktame pasaulyje.