Peržvelgę visas jau dešimt metų vykstančio populiariosios ir šiuolaikinės japonų kultūros festivalio „nowJapan“ programas matysime, kad pagrindiniai japoniškosios popkultūros elementai Lietuvoje yra animacija anime, komiksai manga ir persirengimas anime filmukų personažais cosplay. Žinoma, prie šios kompanijos reikėtų pridėti ir kompiuterinius žaidimus bei jų gerbėjus.

Populiariosios japonų kultūros mėgėjų Lietuvoje ėmė daugėti, o gerbėjai burtis į klubus prieš daugiau nei dešimtmetį, kai kabelinę televiziją ir gana ribotas prieigas prie anime ar manga gerokai praplėtė internetas. Tiesa, Lietuvos televizijos nors ir kukliai, bet prie japonų popkultūros sklaidos taip pat prisidėjo. Netrukus po nepriklausomybės atgavimo bene pirmasis lietuviškos televizijos ekranuose pasirodęs japonų animacinis serialas buvo „Candy Candy“ (1976–1979, rež. Tetsuo Imazawa). Mergaitės aikčiodavo iš susižavėjimo, žvelgdamos į žaliaakės Candice, švelniai vadinamos Candy, aukso geltonumo garbanas ir braukdavo ašaras, gailėdamos pagrindinės serialo herojės. Tuo tarpu berniukai tyliai krizendavo, nesuprasdami, ko gi tos mergiotės šniurpščioja nosimis. Nieko keista, nes „Candy Candy“ – tai shōjo, arba mergaičių anime, kurio pagrindinis tikslas – įtaigiai ir emocingai papasakoti kokią nors romantišką gyvenimo istoriją.

Nuotykių, veiksmo ir fantastikos mėgėjams jau daug vėliau viena iš Lietuvos televizijų pasiūlė patį populiariausią visų laikų anime serialą „Dragon Ball“ (1986–1989, rež. Minoru Okazaki), o vėliau ir kitas šio serialo dalis („Dragon Ball Z“ (1989–1996, rež. Daisuke Nishio), „Dragon Ball GT“ (1996–1997, rež. Osamu Kasai). Patiems mažiausiems televizijos žiūrovams kurį laiką buvo rodomas edukacinis serialas apie bandelių gyvenimo peripetijas ir jų nuotykius „Anpanman“ (1988–2013, rež. Akinori Nagaoka, Shunji Ōga). Tiesa, pačioje Japonijoje tai daugiau nei tiesiog animacinis serialas, tai ir komiksai, ir kompiuteriniai žaidimai, ir spalvinimo knygelės, ir drabužiai, ir mokykliniai reikmenys – tai, anot antropologo, šiuolaikinės japonų kultūros tyrinėtojo Theodore C. Bestoro, edukacinės priemonės, ne tik paaiškinančios vienokius ar kitokius elgesio modelius, bet ir skatinančios ankstyvą rašmenų pažinimą bei gebėjimą skaityti. Be jokios abejonės, tai tik keletas pavyzdžių, užkietėję anime gerbėjai, susibūrę į klubus, papasakos apie šimtus filmukų, kurie Lietuvos televizijų ekranuose vargu ar kada pasirodys.

Televizijos ekranuose pasirodę anime serialai, o ypač „Dragon Ball Z“, paskatino susidomėjimą ir japoniškaisiais komiksais manga. Vertėtų paminėti, kad pačioje Japonijoje anime ir manga žanrai yra tiesiogiai susiję ir susipynę: dažniausiai anime serialai ar filmukai gimsta po sėkmingo manga debiuto. Taigi diskusijos apie dar neišnaudotą manga nišą Lietuvos spaudos rinkoje prasidėjo prieš dešimtmetį ir šiandien turime keletą japoniškų komiksų serijų lietuviškai (Tatsuo Yoshida „Speed Racer: Mach Go Go Go“, Kōta Hirano „Hellsing“). Tiesa, prisiekę manga gerbėjai nelaukia komiksų pasirodant knygynuose, jie tiesiog verčia savanoriškai ir platina forumuose.

Jau kelis dešimtmečius besitęsiantis populiariosios japonų kultūros bumas – tai Japonijos vyriausybės užsienio ir kultūros politikos, o nuo 2002 m. dar ir Ekonomikos ministerijos vykdomo projekto „Cool Japan“ produktas. Populiarioji Japonijos kultūra didžiausią įtaką daro Azijos regione: Pietų Korėjoje, Kinijoje, Taivane. Koichi Iwabuchi, medijos ir kultūros studijų profesorius, besidomintis japoniškosios popkultūros sklaida Azijos regione, tai vertina kaip bandymą plėsti įtakas regione, kai ekonominė galia jau įtvirtinta, ir mėginimą užsiauginanti kartą žmonių, mylinčių Japoniją, ja besižavinčių ir taip pamirštančių praeities nuoskaudas. Na, o japoniškosios popkultūros sklaida į JAV ir Europą – jau esamų rinkų plėtra ar naujų kūrimas, veikiantis pagal visus ekonomikos dėsnius.

Japoniškoji animacija, komiksai, kompiuteriniai žaidimai, mada, popmuzikos atlikėjai, televizijos serialai Azijoje susilaukia neįtikėtino dėmesio ir populiarumo, aptarinėjami ne tik nauji siužetai, bet ir aktorių, įgarsinusių vieną ar kitą herojų, gyvenimai, jau nekalbant apie su scenos ir ekrano žvaigždėmis susijusius gandus. Pas mus didžiausio dėmesio susilaukia pieštinė Japonijos kultūra. Matyt, patraukia žanrų gausa, specialių žinių nereikalaujantys, o dar dažniau jų net suteikiantys siužetai, spalvingi, išskirtinės, neįprastos išvaizdos veikėjai. Niekur kitur, išskyrus japoniškus filmukus ar komiksus, nepamatysime tokių veido proporcijų (kai veidas užima didžiąją kūno dalį, o akys – daugiau nei pusę veido), tokių įspūdingų šukuosenų, tokių išraiškingų kostiumų (nuo tradicinių japoniškų apdarų iki futuristinių robotų kostiumų), niekur kitur nesutiksime tiek daug mitinių būtybių. Tiesa, anime kartais kritikuojama dėl per menko emocijų spektro veikėjų veiduose, bet vizualinis grožis, meistriškai nupiešti herojai, įtraukiantys pasakojimai atperka ir tampa traukos priežastimi.

Antroji, mano manymu, ne mažiau svarbi Japonijos kultūros populiarumo priežastis – jos gebėjimas augti kartu su publika, įtraukti, įsiurbti į save. Manau, pats tinkamiausias to pavyzdys galėtų būti Keistuolių teatro fenomenas Lietuvoje. Pirmiausia tai buvo teatras vaikams, vėliau, šiems augant, prireikė spektaklių, gebančių prikaustyti paauglius ir kalbėti jiems aktualiomis temomis bei jiems suprantama kalba, galiausiai atsirado suaugusiųjų teatro poreikis. Ir visa tai prasmingai ir draugiškai sugyvena, viena forma ir vienas žanras papildo kitus. Japonų populiarioji kultūra būtent tokia ir yra: ji auga kartu su jos gerbėju, įvairioms amžiaus grupėms ji pasiūlo temų ir herojų įvairovę, tinkamus užsiėmimus, pavyzdžiui, persirengimą cosplay. Tai karnavalas, šventė, maištingose paauglių sielose galbūt reiškianti protestą prieš, jų galva, pasenusias Užgavėnių kaukes ar jau šiek tiek pabodusius Helovino persirengėlius. Kodėl jaunam žmogui, norinčiam išbandyti įvairiausius amplua, ieškančiam savęs, norinčiam pašėlioti, neleidus pamėginti susitapatinti su mėgstamu herojumi ir, pačiam susikūrus drabužį, kuo įtaigiau jį atvaizduoti?