Pasaulio ekonomika juda nenuspėjama ir, atrodytų, grėsminga kryptimi. Mažėja jos augimo potencialas netgi išsivysčiusios ekonomikos šalyse. Šiomis ir panašiomis temomis diskutuota neseniai pasibaigusiame Rytų Davosu vadinamame ekonomikos forume Krynicoje. Debatuose kelti esminiai klausimai: kaip pažadinti ekonomikos augimą, apsaugoti žmoniją nuo skurdo ir gelbėti nuo karo grėsmių?

Pagrindinės ekonominės grėsmės, kylančios valstybių ir regionų viduje, yra demografinės – visuomenės senėjimas ir aukštas nedarbo lygis. Dar prisideda produktyvumo ir realių pajamų nuosmukis, defliacija. Viso to padarinys – finansinės ir euro zonos recesija.

Pažvelkime giliau. Silpnėjantys bankai ir didelės skolos – visuomenės ir korporacijų pomėgis didinti išlaidas smunkant pajamoms – lėtina investavimo procesą, mažina kapitalo grąžą, o defliacija ir pinigų stoka niekaip nepadidina poreikio ir paklausos. Maža kapitalo grąža neskatina investuoti. Užburtas ratas. Juo galime eiti be pabaigos, tačiau kas iš to – ekonomika merdi dabar. „Demografija ir silpnas produktyvumas keičia pasaulio evoliuciją“, – sako Olivier Blanchard’as. Lietuvos darbo jėgos ir kapitalo rinka rodo neįtikėtinai didelį augimo poreikį grėsmingai augant greitųjų kreditų ir tarpininkų rinkai. Šalyje veikiantys didieji bankai tyli, nors eksploatuoja Lietuvos žmonių indėlius.

Ar šiandien mūsų vykdoma pinigų politika, jos instrumentai skatina ekonomikos augimą? Ar gali Lietuvos mokslas, valdžia, politikai ir verslininkai atsakyti į atvirą klausimą, ką daryti, kai niekas nevyksta? Visų šių klausimų kontekste išryškėja pamatinis klausimas: kas yra tas x vartotojas ir y gamintojas, kur jų vieta mūsų visuomenėje?

Iškėlusi minėto forumo dalyviams šį retorinį klausimą, pateikiau piramidės pavyzdį. Ekonomikos smukimas ypač veikia vidurinę klasę (beje, Lietuvoje taip ir nesusiformuojančią), grupę, kuri normaliose visuomenėse gausiausiai vartoja, gamina ir sukuria prekių ir paslaugų judėjimą. Taigi normaliose visuomenėse vidurinė klasė yra gausiausia ir piramidėje užimą tvirtą vidurį. Bet Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, susiformavo piramidė, kurios viršūnėje yra dideles pajamas turintys žmonės, o vidurinė klasė, užuot buvusi per vidurį, nusmukusi žemyn. Tai svarbu, nes ši grupė – didžiausia visuomenės dalis.

Kas atsitiko? Vidurinės klasės žmonių pajamos ir gyvenimo lygis nekyla. Karčiai tenka pastebėti, kad vidurinės klasės praktiškai nėra, ji išnyko, negamina ir nevartoja, nevartoja ir negamina. Kaip perkelti vidurinę klasę į vidurį? O gal piramidę keisti apskritimu? Tai būtų įmanomas modelis. Piramidės vietoje susiformuotų apskritimo formos ekonominės galios struktūra. Viršutinėje, nedidelėje apskritimo dalyje liktų turtingiausieji, apskritimo vidurį užimtų vidurinė klasė, o apskritimo apačioje atsidurtų nedidelė, skurdesnė visuomenės dalis.

Taip mažės nedideles pajamas gaunančių žmonių dalis ir išliks didžiausias pajamas turinčių žmonių lyginamoji dalis. Per apskritimo vidurį susiformuos stipri ir finansiškai pajėgi vidurinė klasė.

Vidurinė klasė – tai pagrindinis vartotojas ir gamintojas socialinėje visuomenės struktūroje. Šiuo metu Lietuvoje jos vartojimas neauga, kaip neauga ir realios pajamos. Dėl užimtumo mažėjimo ir nedarbo vidurinės klasės potencialas gaminti bei vartoti nepanaudojamas. Jeigu kapitalas nepasiekia vartotojo, pastarasis turi pasiekti kapitalą. Nors ir pigūs bankiniai ištekliai, vartotojas negali jų paimti. Valdžių ekonominės strategijos taip pat nėra.

Istoriškai pigiausi pinigai – investicijų šaltiniai, kurie gali plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą. Tarp pigių, mažomis palūkanomis siūlomų kreditinių išteklių patenka mūsų indėliai. Juos reikia nukreipti investicijoms, tada iš didelio ekonomikos grėsmių sąrašo galėsime išbraukti nedarbo lygio augimą, produktyvumo ir realių pajamų nuosmukį, didės kapitalo grąža.

Pasaulyje nemažai to pavyzdžių: dėl Ronaldo Reagano politikos užaugintas ir suklestėjęs smulkusis verslas JAV, Europos centrinio banko pastangos skatinti paskolų teikimą investicijoms į gamybą, šiuolaikiškas ir modernus kapitalo rizikos valdymas plečiant užstato ir garantijų mechanizmą bankuose.

Didinant kreditavimo prieinamumą ir tobulinant rizikų tvarką, papildant ją kitomis garantijomis, kartais ir fiskalinėmis priemonėmis verta teikti vyriausybės garantijas ar mokėti palūkanų dalį pradedančiojo verslo kūrimosi stadijoje. Svarbiausia, kad visos valdžios veiktų ne skirtingomis, kaip Krylovo pasakėčios personažai, bet viena gerovės tikslo siekiančia kryptimi.

Komentaras publikuotas žurnale IQ (2015 m. lapkritis, Nr. 11, p. 58).