Apie Konstantino Sirvydo asmenybę, jo darbus ir jų reikšmę lietuvių kultūros istorijai „U. V.“ pasakoja VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros vedėja prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė.

Ką apie Sirvydą turėtų žinoti Vilniaus universiteto studentai, ne tik tie, kurie studijuoja Filologijos fakultete?

Sirvydas yra pirmas iškilus lietuvių kūrėjas jėzuitas, lietuvių kultūros istorijoje palikęs ryškius pėdsakus, parašęs svarbius lietuviškus veikalus. Sirvydas kilęs iš Rytų Lietuvos, nuo Anykščių krašto, iš Sirvydų kaimo, neturtingos smulkių bajorų šeimos. Nors XVI-XVII a. visuomenėje kilmė buvo labai svarbi, jėzuitai į savo ordiną buvo priėmę ir daug nekilmingų žmonių, svarbu buvo žmogaus sugebėjimai. Sirvydas gimė tarp 1578 ir 1581 m. Nėra tikslių duomenų apie daugelį to laikotarpio mūsų kultūros veikėjų, nes dokumentacija dažniausiai susijusi su stambiais didikais.

XVI amžius buvo išskirtinai svarbus Vilniaus universiteto ir Lietuvos kultūros istorijai. 1578-aisiais, galimais Sirvydo gimimo metais, Lietuvoje įsigaliojo Tridento susirinkimo nuostatai. Tai svarbus istorinis Bažnyčios susirinkimas, trukęs beveik du dešimtmečius. Jo pagrindinis tikslas buvo kovoti su reformacija. Susirinkimo nuostatai įsigaliojo visoje Europos katalikų bažnyčioje, taip pat ir Lietuvoje. Pagrindiniai tų nuostatų vykdytojai buvo jėzuitai. XVI a. jėzuitų ordinas buvo pats didžiausias, svarbiausias, aktyviausias ordinas Lietuvoje, su juo susijusi daugialypė kultūrinė veikla. Vilniaus universitetas galėjo būti įkurtas ir keliolika metų anksčiau, nes jėzuitai, pradėję Europoje kurti kolegijų tinklą, tikrino tokios mokymo įstaigos įkūrimo galimybę Vilniuje ir anksčiau. Neseniai „Literatūros“ žurnale paskelbėme tris pirmojo Lietuvoje ir Vilniuje apsilankiusio jėzuito ispano, artimo jėzuitų ordino įkūrėjo Ignoto Lojolos draugo Alfonso Salmerono, kuris 1555 m. atvyko į Vilnių, laiškus. Tuomet laiškuose Lojolai jis pranešė, jog reformacija šalyje taip įsigalėjusi, kad jėzuitams čia nėra vietos. Bet 1569-1570 m. situacija jau buvo pasikeitusi, pagrindinis protestantiško unversiteto įkūrimo šalininkas Mikalojus Radvila Juodasis miręs, tad ordinas parodė didesnį ryžtą ir kolegiją vis dėlto įkūrė. Pirmieji atvykę jėzuitai buvo kitataučiai – lenkai, ispanai, italai, portugalai. Bet įgyvendinant Tridento susirinkimo nuostatus, numatančius Katalikų bažnyčios reformą ir tautinių kalbų Bažnyčioje puoselėjimą, imta siekti įtraukti į ordino narius kuo daugiau lietuvių, kurie galėtų pamokslauti ir katechizaciją atlikti lietuvių kalba. Sirvydas buvo iš pirmųjų lietuvių jėzuitų kartos. Tiksliai žinome jo įstojimo į ordiną metus – 1598. Jėzuitai priimdavo ne visus, o tik gabiausius baigusius noviciatą, pasižymėjusius moksle.

Tai Sirvydas buvo vienas iš pirmųjų žinomų lietuvių Vilniaus jėzuitų akademijoje?

Taip, be abejo. Nors akademijoje nebuvo lietuvių kalbos katedros, bet lietuvių kalba XVII a. pradėta vartoti įvairiuose seminaruose. Besirengiantiems kunigystei buvo rengiamos pamokslavimo pratybos, o tose pratybose buvo mokoma ir pamokslauti lietuviškai. Sirvydas buvo vienas iš aktyviausių tokių pratybų puoselėtojų ir skatintojų. Taigi ir lituanistikos pradžia universitete neabejotinai susijusi su Sirvydu. Be to, jis pats apie dešimt metų skaitė pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje dviem kalbomis: lietuvių ir lenkų. Jis buvo nuoširdus Tridento susirinkimo nuostatų įgyvendintojas, gabus kalboms, todėl jo praktinė ir mokslinė veikla susijusi su lietuvių kalbos turtinimu ir jos studijų plėtojimu. Be lietuvių kalbos pratybų, jis dėstė ir pagrindinius kursus, interpretavo Senąjį ir Naująjį testamentą, buvo vienas iš pagrindinių teologijos dėstytojų, nors turėjo filosofijos ir laisvųjų menų daktaro laipsnį.

Mes jį žinome kaip trijų kalbų žodyno ir postilės autorių. Ar pakankamai įvertinti Sirvydo darbai?

Galima būtų mesti akmenėlį į lituanistikos daržą, nes iki šiol nėra jokios mokslinės monografijos, studijos, nušviečiančios Sirvydo veiklą. Ne viskas apie jį žinoma, daug netyrinėtų jėzuitų archyvų.

Beveik neabejotina, kad Sirvydas buvo parašęs pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, kuri neišliko. Ji vadinosi „Clavis linguae lituanicae“ – lietuvių kalbos raktas. Šaltiniai liudija, kad tos gramatikos rankraščiu Sirvydas rėmėsi lietuvių kalbos pratybose. XVII a. kitos lietuvių kalbos gramatikos LDK ir nebuvo. Be abejonės, Sirvydas pasistatė sau paminklą sukurdamas pirmąjį LDK lietuvių kalbos žodyną. Pastaruoju metu laikomasi nuomonės, kad jis buvo parašęs du žodyno variantus, kurie turėjo keletą leidimų. Ankstyvasis žodynas buvo sudarytas pagal vieną konkordanciją (žodyno modelį), jo antraštiniai lotyniški žodžiai parinkti remiantis vokiečių leksikografo Mikalojaus Folkmaro žodynu. O vėlesnysis žodynas turėjo dvigubai daugiau žodžių, apie 10 000. Jis buvo sudarytas pagal jėzuito Grigaliaus Knapijaus konkordanciją. Knapijus dirbo ir Vilniuje, jis rašė dramas jėzuitų teatrui.

Ar ilgai šis žodynas buvo naudojamas, leidžiamas? Kuo jis ypač reikšmingas?

Antrasis, platesnis žodyno variantas turėjo keletą leidimų ir buvo nuolat kartojamas ir pildomas. Iki pat XIX a. LDK neturėjo kitų lietuvių kalbos žodynų (tiesa, kitokie žodynai buvo leidžiami liuteroniškoje Prūsijoje). Prie antrojo žodyno leidimo, Sirvydui jau sunkiai sergant, prisidėjo jo mokinys jėzuitas Jonas Jaknavičius, lietuvių kultūros veikėjas, parašęs ir kitų lituanistinių darbų.

Abu Sirvydo žodynai yra trikalbiai, vadinasi „Dictionarum Trium Linguarum“. Nors manoma, kad pirmasis žodynas, kurio neišliko antraštinė dalis, galėjo ir kitaip vadintis. Žodynas įrodė, kad Sirvydas – kalbų žinovas, leksikografas. Jų reikšmė įvertinta ir aptarta. Lietuvių kalbą Sirvydas plėtojo pateikdamas daug sinonimų. Be to, Sirvydas pasireiškė kaip naujadarų kūrėjas. Šiandien vartojame daug jo sukurtų žodžių. Sirvydas daugelį lietuviškos ir graikiškos kilmės terminų bandė lituanizuoti, pateikti lietuviškus atitikmenis. Tarp tokių neprigijusių terminų galima nurodyti vietoj graikiško filosofas siūlytą žodį protomeilis. Žodynų antraštinės konkordancijos buvo nulemtos laiko aktualijų, pavyzdžiui, antrajame žodyne jau įtrauktas žodis anatomas – medikui, atliekančiam anatominius žmonių skrodimus, pavadinti, nes būtent šis reiškinys Lietuvos medicinoje ima rastis tik XVII a. Sirvydas siūlė tokį lietuvišką terminą – sąnarių paraikytojas (sąnariais tada buvo vadinamos kūno dalys). Tai rodo, kad žodynas buvo modernus, nes žmonių disekcijos Europoje pradėtos tik XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Labai daug Sirvydo naujadarų prigijo mūsų kalboje – tai spaustuvė, medvilnė, pardavėjas ir t. t. Sirvydas, sudarydamas žodyną, buvo ir jėzuitų idėjų skleidėjas. Jis, pavyzdžiui, neįvedė reformatų ar liuteronų sąvokų, vadino juos eretikais. Žodynas atspindėjo ir modernius socialinės bei sąmonės istorijos reiškinius. Esu rašiusi straipsnį apie tai, kada pirmą kartą Lietuvoje atsirado melancholijos sąvoka. Sirvydas ne pirmasis pavartojo tą sąvoką, atsiradusią LDK XVI a. antrojoje pusėje. Bet jis pirmasis siūlė ją lituanizuoti, melancholiją keisti žodžiu paniūrystė. Taigi Sirvydas buvo ir kalbos plėtotojas, turtintojas.

Žodynas buvo intelektualus, orientuotas į akademines studijas. Vilniaus akademijoje ir ypač Vilniaus popiežiškojoje seminarijoje – alumnate – studijavo nemažai užsieniečių, ypač iš protestantiškų šalių, kurie buvo skatinami išmokti lietuvių kalbą ir įsilieti į Lietuvos katalikiškąjį gyvenimą. Dėl to žodynas atliko labai svarbią misiją. Žinome nemažai užsieniečių jėzuitų, kurie lituanizavosi. Pvz., švedas Laurencijus Bojeris, rašęs poemas lotynų kalba ir įsitraukęs į Lietuvos jėzuitų gyvenimą.

O kuo ypatingi „Punktai sakymų“?

Tai pamokslų rinkinys, vadinamas postile. Postilės – tai pamokslai, aiškinantys, komentuojantys Naująjį testamentą. Sirvydas parašė postilę lietuviškai ir pats ją išvertė į lenkų kalbą – prakalboje teigė, kad išvertė tiems, kurie tėvų kalbos nemoka. Sirvydas spėjo išleisti tik pirmąją postilės dalį. Joje buvo spausdinami pamokslai iki gavėnios, antrojoje – pamokslai nuo Velykų. Pirmoji dalis išėjo 1629 m., kol jis dar buvo gyvas. Antrąją dalį pabaigė tvarkyti ir išleido Jonas Jaknavičius 1644 m. Pamokslai išleisti akademijos spaustuvėje. Leidimo mecenatas vyskupas Eustachijus Valavičius ilgą laiką globojo Sirvydą, jam ir dedikuoti „Punktai sakymų“.

Pirmoji LDK pamokslų knyga buvo 1599 m. išleista Mikalojaus Daukšos „Postilė“, kurios prakalboje išaukštinta lietuvių kalba. Bet Daukšos postilė – vertimas iš lenkų kalbos, o Sirvydo postilė – pirmoji originali lietuviška katalikiška postilė. Sirvydas buvo baroko epochos pamokslininkas, jo tekstų raiška, retorika ir mąstymas barokiniai. Baroko epochai buvo būdinga parodyti gyvenimo ir žmogaus prieštaringumą. Sirvydas teigė, kad žmogus yra Dievo atvaizdas, tačiau jo viduje tūno ir žvėris. Ši žmogiškos silpnybės ir dieviškumo prieštara žmogaus gyvenimui suteikia egzistencinio tragizmo. Sirvydas mėgo tekste vartoti daug ženklų, alegorijų, simbolių. Jis sakydavo, kad žmogaus gyvenimas yra kaip jūra arba kad jūra ženklina žmogaus gyvenimą, mėgo vartoti daug įvairių metaforų. Baroko retorika turi savus visai Europos literatūrai būdingus topus. O Sirvydas yra pirmas lietuvis, kuris įvedė juos į lietuvišką diskursą, jais meistriškai operavo. Tai tokie žinomi topai kaip „gyvenimas – voratinklis, sapnas, dūmas, šešėlis, jūros puta…“. Postilėje jis daug dėmesio skyrė žmogaus egzistencijos tematikai. Daukšos postilė buvo kontroversinė, jis kovojo su reformacija, svarstė teologinius klausimus, o Sirvydas, nors protestantai dar labai stiprūs, jau nebesileidžia į tiesioginę polemiką su kitatikiais. Jis svarsto jau brandžios katalikybės klausimus. Sirvydas – vienas pirmųjų lietuvių katalikų, iškėlusių lietuviškai žmogaus laisvės, laisvos valios klausimą. Protestantizmas buvo įtvirtinęs predestinacinį žmogaus modelį, teigiantį, kad žmogus nėra laisvas pasirinkti ir daryti įtaką savo išganymui. Katalikybė teigia, kad žmogus turi pats daryti įtaką išganymui gerais darbais, sielos tobulinimu. Sirvydas taip pat teigė, kad žmogus yra laisvas ir jo išganymas – jo pasirinkimas. Bet laisvė pažadina ir blogąjį pradą. Ši Sirvydo knyga buvo skirta ne masėms, o išsilavinusiam, akademiniam visuomenės sluoksniui.

Konstantinas Sirvydas – ne tik pirmasis lietuviškojo jėzuitizmo reiškėjas, bet ir pirmasis lietuviškosios filosofinės kalbos puoselėtojas. Visas jo gyvenimas buvo jėzuitiškas pasišventimas Bažnyčiai ir intelektualiam darbui. Buvo labai disciplinuotas, darbštus, pareigingas, kuklus. Apie 1625 m. gana jaunas susirgo ir nebegalėjo aktyviai dirbti kaip profesorius ir dėstytojas. Susirgęs gavo leidimą mažiau dėstyti ir pamokslauti, tad galėjo atsidėti filologiniam darbui. Iki pat mirties 1635 m. Vilniuje jis dirbo Lietuvos akademinės visuomenės ugdymo labui.