Prieš du mėnesius Lietuvos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, pagal kurį valstybė negali drausti aukštosioms mokykloms priimti studentų, kurie yra pasiryžę studijuoti už savo lėšas, mokėdami visą studijų kainą. Buvo nurodyta, kad aukštoji mokykla, priimdama tokius studentus, turi įsipareigoti suteikti jiems tokį pat kokybišką išsilavinimą, kaip ir nemokamai studijuojantiems ar mokantiems tik dalinę įmoką studentams.

Tokie sprendimai akimirksniu sukėlė dideles diskusijas ir pačiose aukštosiose mokyklose, ir visuomenėje. „Universitas Vilnensis” domėjosi, kokių permainų šie nutarimai atneš į Vilniaus universiteto gyvenimą.

Trys studentų kategorijos

Pirmiausia reikėtų nuraminti visus studentus ir mokyklų abiturientus – nemokamas aukštasis mokslas neišnyks. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41-ąjį straipsnį jis yra laiduojamas „gerai besimokantiems piliečiams”. Žinoma, išlieka klausimas, kas yra „gerai besimokantis” studentas, tačiau apie tai šiame straipsnyje dar bus kalbama plačiau. Kartu reikėtų pažymėti, kad savo lėšomis studijuojančių studentų kategorijos atsiradimas neturės įtakos vadinamųjų „nemokamų vietų”, priklausančių nuo valstybės užsakymo, skaičiui.

Savo lėšomis studijuojančių asmenų skaičių ir studijų kainą nustato pati aukštoji mokykla. Kaip tai bus daroma, mums sutiko paaiškinti Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektorius dr. Juozas Galginaitis. „Pirmiausia universitetas nustato maksimalų studijų vietų skaičių. Kitaip sakant, mes nustatom, kiek gali būti daugiausia priimta studentų, kad kiekvienam iš jų būtų galima suteikti kokybišką aukštąjį išsilavinimą. Paskui su valstybe suderinamas valstybės finansuojamų vietų skaičius pagal tai, kiek jai reikia atitinkamos krypties specialistų”, – aiškina jis. Pasak J. Galginaičio, jeigu valstybė, pavyzdžiui, nusprendžia, kad jai reikia 20 vienos krypties specialistų, o universitetas tokių specialistų gali paruošti 30, tai abiturientams bus siūloma stoti į 20 valstybės finansuojamų vietų, o dar 10 studentų gali būti pakviesti papildomai studijuoti savo lėšomis.

J. Galginaičio teigimu, po Konstitucinio Teismo nutarimo universitete turėtų atsirasti trys kategorijos dieninių studijų studentų. Dvi kategorijas, kaip ir dabar, sudarys studentai, kurių studijas finansuoja valstybė. Tie iš jų, kurie atitiks „gerai besimokančių” kriterijų, už savo studijas nemokės nieko. Patekę į valstybės finansuojamą vietą, bet nepriklausantys „gerai besimokančių” studentų kategorijai mokės 4 MGL dydžio (šiuo metu – 520 litų) įmoką. Savo lėšomis studijuojantys studentai sudarys atskirą kategoriją ir nedalyvaus rotacijoje. Pasak J. Galginaičio, užimti valstybės finansuojamą vietą gerai besimokančiam savo lėšomis studijuojančiam studentui gali būti pasiūlyta tik tuo atveju, jeigu ta vieta atsilaisvins.

Kaina gali būti ir didesnė, ir mažesnė

Savo lėšomis studijuojantiems asmenims pravartu žinoti, kad studijų kaina gali skirtis nuo tos kainos, kurią universitetas suderino su valstybe, t. y. nuo tos kainos, kurią universitetui įsipareigoja sumokėti valstybė už asmenų, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, studijas. J. Galginaičio teigimu, tai neprieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimui. Kiek studijuojančiam už savo lėšas studentui teks mokėti už mokslus, priklauso nuo daugelio veiksnių.

VU akademinių reikalų prorektorius pažymi, kad studijų kaina susideda iš kelių sudedamųjų dalių. „Įsivaizduokime, kad yra auditorija, kurioje mokosi 15 studentų. Valstybė, finansuodama jų studijas, visiškai padengia išlaidas, susijusias su studijų procesu – tarp jų ir auditorijos eksploatavimo išlaidas. Todėl, jeigu auditorija skirta 20 žmonių ir mes kartu su valstybės finansuojamais studentais priimame dar 5 studentus, kurie studijuoja savo lėšomis, auditorijos eksploatavimo išlaidos – iš esmės padengtos valstybės finansavimo „nemokamai” besimokantiems studentams – nepadidėja. Tokiu atveju savo lėšomis studijuojančiam studentui mokslų kaina gali būti mažesnė, pavyzdžiui, jau vien dėl to, kad į ją nereikia įskaičiuoti bendrųjų auditorijos eksploatavimo išlaidų”, – aiškina J. Galginaitis.

Lygiai taip pat gali būti, kad savo lėšomis studijuojančiam studentui teks mokėti didesnę įmoką už studijas negu ta suma, kurią valstybė sumoka už jos finansuojamą studentą. Pasak J. Galginaičio, taip gali atsitikti, jeigu, be valstybės užsakymo, savo sąlygas pradės diktuoti rinka. „Tuo atveju, kai kokios nors studijų programos paklausa yra labai didelė, mes galime bandyti priimti daugiau žmonių, bet siekiant visiems suteikti kokybišką išsilavinimą reikės ir papildomai investuoti. Gali tekti pirkti papildomų prietaisų ar įrenginių, kad jų užtektų visiems į tą programą įstojusiems studentams, todėl savo lėšomis studijuojančio studento vietos kaina gali būti didesnė”, – teigia jis.

Kas yra „gerai besimokantis” studentas?

J. Galginaitis pažymėjo, kad dabar Seime svarstoma Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo pataisa, pagal kurią „gerai besimokančiu” reikia laikyti studentą, kurio paskutinio semestro vidurkis yra ne mažesnis nei „gerai” pagal aukštosios mokyklos nustatytą vertinimo skalę. Vilniaus universitete naudojamoje dešimtbalėje vertinimo sistemoje „gerai” yra 8. Tačiau šio kriterijaus negalima taikyti aklai.

Pasak VU akademinių reikalų prorektoriaus, universiteto fakultetai turi skirtingas vertinimo tradicijas. Pavyzdžiui, Matematikos ir informatikos fakultete studento 6,5 balo vidurkis gali atitikti 8,5 balo vidurkį humanitarinių ar socialinių mokslų fakultetuose. Todėl J. Galginaitis pabrėžia: tai, koks balas parodo, jog studentas yra „gerai besimokantis”, turi būti apskaičiuota kiekvienam fakultetui ar net kiekvienai programai atskirai. „Kiekvieną programą reikia išanalizuoti, peržiūrėti kelerių metų duomenis – koks buvo ją studijuojančių studentų pažymių vidurkis ir pagal jį galima nustatyti „gerai besimokančio” studento semestro vidurkį kiekvienai programai”, – siūlo jis.

Pats J. Galginaitis mano, kad iš esmės „gerai besimokančiais” reikėtų laikyti visus pažangius studentus, t. y. tuos, kurie baigia sesiją be skolų. „Visi studentai, kurie gauna diplomą, yra pažangūs. Mes neišduodame diplomų nepažangiems studentams. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne taip ir nurodyta, kad „pažangus” yra „gerai besimokantis”. Konstitucinis Teismas sako, kad „gerai besimokančio” studento kriterijus turi atspindėti socialinę visuomenės patirtį. Manau, kad žodyno apibrėžimai kaip tik tą patirtį ir atspindi”, – teigia VU akademinių reikalų prorektorius.

Universitetas laikosi savo įsipareigojimų

Priminsime, kad aptariamas Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas kovo pabaigoje, o jau balandžio 15 d. prasidėjo priėmimo į VU procesas. Be kitų klausimų, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad „pateikdama aukštajai mokyklai užsakymą priimti studijuoti tam tikrą skaičių studentų, valstybė privalo garantuoti, kad valstybės biudžete bus numatytos ir valstybės lėšomis bus apmokėtos jų studijų išlaidos”. Tačiau daugelį metų skiriamų lėšų neužtekdavo valstybės užsakyto studentų skaičiaus studijų išlaidoms, apskaičiuotoms pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Kasmet vienam studentui buvo skiriama tik 47,5 proc. studijoms reikalingos sumos. Nepasikeitė situacija ir šiais metais – turimais duomenimis, Vilniaus universitetui skirto finansavimo pakaks vos pusei valstybės užsakytų studijų vietų finansuoti. Tačiau VU nutarė per šių metų priėmimą išlaikyti anksčiau sutartą valstybės finansuojamų vietų skaičių. „Mes darome tai atsižvelgdami į bendrojo lavinimo mokyklų absolventų ir jų tėvelių lūkesčius”, – pabrėžia J. Galginaitis.

Gegužės 7 d. buvo priimtas Vilniaus universiteto Senato pareiškimas dėl valstybės užsakytų studijų vietų finansavimo. Jame teigiama: „Vilniaus universiteto Senatas, įvertinęs tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas likus vos porai savaičių iki priėmimo į 2008 m. studijas pradžios, ir suprasdamas teisėtus šalies abiturientų lūkesčius išsaugoti iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo su Švietimo ir mokslo ministerija suderintą valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių, 2008 m. balandžio 24 d. posėdyje priėmė sprendimą iš esmės laikytis 2008 m. studentų priėmimo į valstybės biudžeto lėšomis finansuojamas vietas plano.” Kartu išreiškiama viltis, kad valstybė dar šiais metais suras galimybę skirti VU visas lėšas, apskaičiuotas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką.

Pareiškime pabrėžiama, jog Senatas, „tvirtindamas 2009 metų ir vėlesniųjų metų Universiteto biudžetus bei studentų priėmimo planus, turės griežtai laikytis konstitucinio principo priimti į valstybės užsakytas studijų vietas tik tiek studentų, kiek pakaks lėšų jų kokybiškoms studijoms užtikrinti, remiantis Vyriausybės patvirtinta biudžeto lėšų poreikio metodika”. Dėl šios priežasties pareiškime Respublikos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybės vadovui siūloma jau dabar pradėti esminį dialogą su VU dėl 2009 metų valstybės biudžeto sandaros įstatymo projekto atitinkamų straipsnių parengimo. Galiausiai būtent nuo valdžios vyrų ir moterų sprendimo (ar didinti finansavimą, ar mažinti valstybės užsakymą) priklauso, koks ateityje bus valstybės finansuojamų vietų skaičius Vilniaus universitete.