„Tas, kas pačioje pradžioje, istorijos tėkmėje, buvo išmesta, dabar sugrįžta“, – taip Kovo 8-osios istoriją apibendrina Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto mokslininkė prof. Virginija Jurėnienė. Naujausiame VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode VU Kauno fakulteto mokslininkės dr. Giedrė Purvaneckienė ir prof. V. Jurėnienė pasakoja apie Kovo 8-ąją. Tyrėjos paaiškina, kada ir kodėl ši šventė buvo pradėta minėti, kaip šios dienos minėjimas keitėsi tarpukariu bei sovietmečiu ir kokių asociacijų ši diena mums kelia.

Kovo 8-osios ištakos

Pasak VU Kauno fakulteto mokslininkės dr. G. Purnaveckienės, Kovo 8-osios istorija prasideda dar XIX a.: „Tai yra Tarptautinė moterų solidarumo diena, ji ir kilo iš to, kad moterys norėjo solidarizuotis su kitomis moterimis. Ji buvo pradėta minėti dar 1857 m. Būtent tų metų kovo 8 d. dėl žemų moterų atlyginimų, ilgų darbo valandų ir prastų darbo sąlygų Niujorke streikavo šimtai moterų, dirbusių tekstilės fabrike. Vėliau, 1909 m. kovo 8 d., to paties fabriko darbuotojos streikavo vėl, tik tąkart streikas buvo sėkmingas. Jos išsikovojo didesnius atlyginimus, buvo sutrumpintas jų darbo laikas ir suteikta teisė vienytis, ko iki tol jos daryti negalėjo. Tad faktiškai šios dienos minėjimas kilo Jungtinėse Amerikos Valstijose.“

Tuo metu judėjimai už moterų teises vyko ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir Europoje. „Europoje toks judėjimas taip pat prasidėjo panašiu metu. 1910 m. Kopenhagoje vykusioje socinterno konferencijoje Claros Zetkin pasiūlymu buvo numatyta vieną dieną per metus pažymėti kaip moterų kovos už savo teisės dieną. 1911 m. kovo 19 d. Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje apie milijoną moterų (kažkiek ir vyrų) dalyvavo mitinguose už moterų teises“, – pasakoja dr. G. Purvaneckienė.

Šventė tarpukariu

Prof. V. Jurėnienė teigia, kad teisės, už kurias kovojo moterys tarpukariu ir kovoja šių dienų visuomenėje, išlieka itin panašios: „Nors praėjo daug laiko, tačiau problemos tokios pačios: dėl darbo vietų, sąlygų, atlyginimų, socialinių garantijų. Svarbiausia tarpukariu moterims buvo darbo sąlygos, nes tuo metu moterys išlaikė šeimas. Tarpukario Lietuvoje vyras nebuvo atsakingas už šeimos išlaikymą, už tai buvo atsakingos moterys. Kaimuose jos buvo ūkio prižiūrėtojos, miestuose – darbininkės.“

Profesorė išskiria teisininkės Liudos Purėnienės indėlį Lietuvos moterų teisių istorijoje: „Teisininkė L. Purėnienė buvo lyg moterų šauklė, ji buvo Lietuvos moterų sąjungos pirmininkė, jos buvo daug, visur ir ji buvo labai kompetentinga. Jau tuo metu ji kvietė Kovo 8-ąją švęsti ir susipratusius vyrus, ne tik moteris.“

Nors Lietuvoje vyko mitingai dėl moterų teisių, tačiau, pabrėžia mokslininkės, tuo metu Lietuvos visuomenė dar nebuvo moderni ir šie judėjimai nebuvo žinomi plačiajai visuomenei: „Tarpukario visuomenė dar nebuvo moderni, nors kartais mes ją ir norime pamatyti dabartinės Lietuvos akimis. Moterų teisių mitingai daugiausia vykdavo Kaune, laikinojoje sostinėje, ten telkėsi daugiausia darbininkų ir darbininkių, laikraščiuose būdavo paskelbiama streiko programa ir į juos susirinkdavo labai daug žmonių. Tačiau kalbant apie tai, ar šios streikų ir moterų teisių žinios pasiekdavo kaimus – labai abejočiau. Tad moterų teisių idėjos buvo paplitusios siaurame darbininkų ir inteligentijos sluoksnyje“, – patikslina prof. V. Jurėnienė.

Kaip ir kodėl pasikeitė Kovo 8-osios prasmė?

Dr. G. Purvaneckienė mano, kad įtaką pasikeičiant Kovo 8-osios prasmei padarė sovietmečio ideologija: „Sovietmečiu buvo tvirtinama, kad yra siekiama visiškos lygybės, kiekvienas laikraštis tą rašė. Taip pat ir su lyčių lygybe – buvo sakoma, kad ji yra visiška ir moterų dieną reikia švęsti, o ne minėti, nes tariamai visos problemos išspręstos ir su niekuo kovoti nebereikia. Šventė pasikeitė dėl to meto ideologijos.“

Vis dėlto, nors ir buvo teigiama, kad lygybė tarp vyrų ir moterų jau yra pasiekta, iš tiesų buvo visiškai kitaip: „Lygybės buvo gerokai mažiau nei dabar, ji buvo skleidžiama tik žodžiais. Dėl to Kovo 8-oji daug kam atrodo veidmainiška.“

Dažnai Kovo 8-osios simboliu yra laikomos tulpės – įprasta, kad šią dieną moterims yra dovanojamos gėlės. Anot dėstytojos dr. G. Purvaneckienės, tradicija dovanoti gėles prasidėjo sovietmečiu, siekiant komercinių tikslų: „Kai šventė buvo pradėta komercializuoti, šia proga imta dovanoti gėles. Lietuvoje specialiai šiai šventei gėlininkai pražydindavo tulpes, kadangi tai jiems buvo papildomas uždarbis. Kodėl tos tulpės, kurias pašiepiame, visuomet būdavo nusvirusios? Nes jos buvo išauginamos po dirbtine šviesa ir nebuvo kokybiškos. Tad rinkos elementai taip pat itin paveikė šios dienos minėjimo tradicijas.“

Ilgos diskusijos dėl minėjimo

Mokslininkės pabrėžia, kad nuo 1975 m. Tarptautinė moters diena yra švenčiama Jungtinių Tautų ir minima visame pasaulyje, ypač Vakarų valstybėse. „Bet reikia atkreipti dėmesį, kad ši diena dažniausiai yra laikoma moterų istorijos diena“, – papildo prof. V. Jurėnienė.

Dr. G. Purvaneckienė sako, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, politikai ilgai diskutavo, ar Kovo 8-oji turėtų būti minėtinų dienų sąraše: „Po Nepriklausomybės Lietuvoje atkūrimo ilgą laiką vyko diskusijos dėl Kovo 8-osios minėjimo, turbūt buvo ir tokių, kurie norėjo šią dieną iš kalendoriaus išbraukti. Kaip šventė ši diena buvo panaikinta, nes sovietmečiu Kovo 8-oji būdavo poilsio diena, tačiau toliau keliose Seimo kadencijose vyko diskusijos, ar iš viso reikia šią dieną minėti. Galiausiai 2004 m. ši diena sugrįžo į minėtinų dienų sąrašą.“

Dr. G. Purvaneckienė pasakoja, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje taip pat vyko mitingai dėl Kovo 8-osios minėjimo: „Šiuose mitinguose buvo nešami plakatai su žodžiais „Mums nereikia tulpių, mums reikia įstatymų“, kurie ir reiškė, kad moterims nereikia, jog būtų tik tuščiai švenčiama, o reikia, kad būtų prasmingai minima, kad būtų grąžintas šios dienos anksčiau buvęs turinys.“

Prof. V. Jurėnienė mano, kad situacija Lietuvos visuomenėje yra pasikeitusi ir Kovo 8-ajai yra sukuriamos naujos reikšmės: „Man labai patinka šiai dienai skirtos konferencijos. Jos vyksta ir Lietuvoje, jų temos dažniausiai būna susijusios su lyčių lygybe, lygiateisiškumu. Praėjusiais metais man teko apsilankyti vienoje tokių konferencijų, ji vyko Kaune, Žalgirio arenoje. Pirmojoje dalyje moterys, kurios iš tiesų yra daug pasiekusios, dalijosi savo patirtimi, buvo pilna arena moterų ir jaunų vyrų. Aš vis dėlto manau, kad mes pradedame kitaip vertinti šią dieną, pamatome kažką kito ir tai atneša visai kitas naudas.“