Šiemet į Vilniaus universitetą įstoję pirmakursiai atnešė į seniausią Lietuvos aukštąją mokyklą daugiau studijų krepšelių negu į kitus universitetus. VU gali pagrįstai didžiuotis pasiektais rezultatais, tačiau klausimas, kas slypi už surinktų krepšelių skaičiaus, lieka neatsakytas. Ar tai reiškia, kad Vilniaus universitetui jau nebaisus ekonominis sunkmetis?

Šia tema kalbinome VU administracijos reikalų prorektorių dr. Aleksą Pikturną.

Surinkome daugiausia studijų krepšelių – ką tai reiškia Vilniaus universitetui? Ar dabar galime laisviau atsikvėpti?

Krepšelių surinkome apie 40 proc. daugiau, negu iš pat pradžių buvo planuota. Tai labai geras rezultatas. Anksčiau valstybiniai asignavimai mums buvo sumažinti 6,4 mln. litų – maždaug tiek ir planavome surinkti krepšelių, tačiau galutinis rezultatas pranoko lūkesčius. Mūsų universiteto gautos studijų krepšelių lėšos – per 9,3 mln. litų. Yra tik viena problema – šie pinigai ateina pavėluotai. Formaliai tuos pinigus turėjome pradėti leisti nuo rugsėjo mėnesio, tačiau dabar pabaigos link jau eina spalis, o jų vis dar mūsų sąskaitoje nėra. Taigi realiai lieka du mėnesiai – lapkritis ir gruodis, per kuriuos turime gauti pinigus. Tai yra didelė problema, todėl dalį to, ką turėjome apmokėti iš valstybės biudžeto asignavimų, esame apmokėję iš specialiosios programos lėšų.

Yra ir dar vienas su krepšeliais susijęs niuansas. Nuo šių metų sausio 1 d. pagal Vyriausybės nutarimą turėjo būti 5,6 proc. didinami pedagoginio personalo atlyginimai. Mes to nepadarėme, nes tuo metu apskaičiavome, kad iš turimų lėšų padaryti tai būtų labai sudėtinga. Dėl to, skaičiuojant per visus metus, darbuotojai prarado maždaug 67-68 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio sumą. Dabar, jei paaiškės, kad lieka sutaupytų darbo užmokesčio fondo lėšų, gali būti keliamas klausimas, kaip metų pabaigoje kompensuoti darbuotojams bent dalį tos sumos.

Spalio 9 d. Senato komisijoje jūs minėjote, kad bus tam tikras finansinis disbalansas 2010 m. biudžete, kai krepšelių pinigų, kuriuos atneša pirmakursiai, suma faktiškai lygi tai sumai, kurią valstybė planuoja skirti visų likusių kursų studentams. Pakomentuokite šią situaciją – kaip tai bus sprendžiama?

Ši problema tikrai egzistuoja ir ji yra gana opi. Vykdydama savo įsipareigojimus, Vyriausybė skyrė kitų metų studijų krepšeliams 28 mln. litų, iš kurių apie 1,3 mln. litų skirta stipendijoms. Tai yra nemaži pinigai. Tačiau visiems kitiems, ne pagal krepšelių sistemą studijuojantiems studentams numatoma skirti tik truputį daugiau kaip 26 mln. litų, t. y. vienam studentui skiriama apie 30 proc. lėšų, kurias nustato dabar galiojanti metodika. Tai reiškia, kad mums teks dėti daug pastangų skirstant lėšas kamieniniams padaliniams ir bandant subalansuoti fakultetų biudžetus. Tai nebus labai sunku padaryti su dideliais fakultetais, pritraukusiais daug krepšelių, kurių dydis padės išlaikyti bendrą finansinį balansą, tačiau su mažesniais padaliniais gali iškilti problemų.

Kiek laisvai mes galime naudoti gautas krepšelių lėšas? Ar jų panaudojimas griežtai reglamentuotas?

Iš tiesų, naudojant krepšelių lėšas, mes turime labai nedaug laisvės. Pirmiausia tai apribojimai dėl darbo užmokesčio. Mes negalime mokėti dėstytojui ar mokslininkui didesnio darbo užmokesčio, negu leidžia Vyriausybės nustatyta tvarka. Kaip tik praėjusiame Senato posėdyje patvirtinome naujus Vyriausybės nustatytus apribojimus, leidžiančius pedagogams ir mokslininkams iš valstybės biudžeto mokėti ne didesnius nei 90 proc. priedus ar priemokas.

Iš gautų krepšelių lėšų mes taip pat negalime apmokėti investicinių projektų ar net tų projektų skolų. Negalime pirkti brangios įrangos. Šias lėšas mes galime leisti tik vadinamosioms paprastosioms išlaidoms – pirkti prekes, kurių kaina neviršija 1 tūkst. litų, apmokėti eksploatavimo komunalines išlaidas ir pan. Bandysime rasti patį geriausią būdą panaudoti valstybės asignavimus, ypač žinant, kad dėl esamos finansinės padėties dabar gana sunkiai renkamos specialiosios programos lėšos.

Taigi apibendrindamas galiu pasakyti – visiškai laisvai disponuoti biudžeto asignavimais mes negalime. Valstybė yra nustačiusi tam tikrus apribojimus ir taisykles. Kadangi esame biudžetinė institucija, privalome tų taisyklių laikytis ir, manau, laikysimės, bandysim pagal jas gyventi.

Buvo kalbama ir apie tai, kad esama tam tikrų problemų su lėšomis skatinamosioms stipendijoms. Kas žinoma apie šią situaciją?

Švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje yra paskelbtas projektas, pagal kurį vyresnių kursų studentams – tiems, kas įstojo į aukštąsias mokyklas iki 2009 m. – skatinamųjų stipendijų fondas bus formuojamas taip pat, kaip ir šiais metais įstojusiems studentams. T. y. vienam studentui per metus yra skiriama 2,5 bazinės socialinės įmokos, arba, kitaip sakant, 325 litai per metus, – apytiksliai 3-4 kartus mažiau, negu buvo iki šiol. Kitaip sakant, skatinamųjų stipendijų fondas mažėja drastiškai, o studentų, gaunančių šias stipendijas, skaičius Vilniaus universitete tikriausiai neviršys 5 proc. bendro studentų skaičiaus. Kita vertus, nemažai lėšų skiriama socialinėms stipendijoms, tačiau nuo kitų metų jas skirstys ne aukštosios mokyklos, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Rugsėjo mėnesį Senatas patvirtino Įmokų už studijas Vilniaus universitete mokėjimo, grąžinimo ir išieškojimo tvarką. Pagal ją universitetas gali skaičiuoti delspinigius ir reikalauti išieškoti nesumokėtas įmokas per teismą. Kaip Jūs manote, ar ekonominio sunkmečio sąlygomis VU nepaskęs teisminiuose ginčuose dėl pinigų?

Viena vertus, tikiuosi, kad griežtų priemonių imtis neteks. Noriu tikėti, kad studentui pakaks žinoti (tai bus nurodyta studijų sutartyje), jog universitetas gali naudoti tokio pobūdžio priemones. Kita vertus, galiu pasakyti, kad iki šios dienos vien studentai, kurie turėjo sumokėti 520 litų įmoką ir dėl įvairių priežasčių to nepadarė, iš viso yra skolingi universitetui apie 230-240 tūkst. litų. Čia nekalbu apie tuos, kurie moka visą studijų kainą ir taip pat yra įsiskolinę.

Be to, nuostatos dėl skolų išieškojimo yra susijusios su tuo, kad nuo kitų metų sausio 1 d. VU pereina prie naujos apskaitos tvarkos, kai visos sumos, kurias pagal pasirašytas įvairias sutartis universitetas turėtų gauti, informacinėje sistemoje ir finansinėje apskaitoje bus automatiškai fiksuojamos kaip gautinos pajamos. Jeigu pasibaigus metams šios sumos nebus surinktos, jos mūsų balanso eilutėse pavirs skolomis. Mes tiesiog buvome priversti ieškoti mechanizmų, kurie užtikrintų mums lėšų surinkimą.