Apie medinės Kristaus skulptūros atsiradimą Istorijos fakultete pasakoja šio fakulteto senbuvis docentas Sigitas Jegelevičius.

Skulptūra žmogaus dydžio. Kaip jos tiek laiko niekas nepastebėjo?

Tas rūsys gana drėgnas. Po laiptais buvo didesnė ir mažesnė patalpos, ir ta skulptūra, įkišta į tarpą, atrodė kaip koks medinis statramstis. Pats buvau ten įlindęs ne kartą, bet nieko tokio nepastebėjau.

Girdėjau, kad numanote, kas ir iš kur ten tą skulptūrą galėjo atgabenti ir paslėpti?

Kai 1947, 1948, 1950 m. buvo uždarinėjamos Vilniaus bažnyčios, universitetas nebuvo ta vieta, kur kas nors galėjo atnešti ir slapstyti tokį nemažą sakralinį objektą. Tai būtų buvę pernelyg rizikinga. Prieškario laikais ar nacių okupacijos metais irgi nebuvo nei reikalo, nei prasmės universitete slėpti suklupusio po kryžiumi Kristaus figūros. Taigi kada ji galėjo čia atsirasti? Iki Pirmojo pasaulinio karo ir dar ilgai po jo čia buvo butai. Jei kas tuo metu būtų atsinešęs, tai bute būtų ir laikęs. Be to, jei ji tame rūsyje būtų gulėjusi 100 metų, būtų visai sutrūnijusi nuo drėgmės. Skulptūra iš liepos medžio, o jis nėra pats tvirčiausias. Vadinasi, ji čia pateko ne taip seniai. Vienu metu toje patalpoje virš rūsio buvo įsikūręs Istorijos fakulteto komjaunimo komitetas. Sakysite, kas bendra tarp komjaunimo komiteto ir suklupusio po kryžiumi Kristaus? Apie 1985 m. ar kiek anksčiau Istorijos fakulteto studentai buvo parsitempę iš Ateizmo muziejaus vieną kitą daiktą, kurį viešai naudodavo savo šventėse, įvairiuose renginiuose. Ateizmo muziejus iš uždarytų bažnyčių buvo prisivilkęs daug kilnojamojo sakralinio paveldo objektų, bet ne visi jie ekspozicijoje tiko. Tad kai kuriuos neinventorintus daiktus muziejus atidavė fakulteto studentams kaip butaforiją viešiems renginiams. Ar nebus tie Melagių kermošiaus, Istoriko dienos entuziastai parsinešę ir suklupusio Kristaus skulptūros? Jos panaudoti negalėjo, o gal tiesiog neišdrįso, tai ir užkišo į rūsį. Ir tik vykstant rekonstrukcijai ji atsirado.

Dariau prielaidą, kad skulptūra galėjo būti iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio, kitaip Bernardinų, bažnyčios ir vienuolyno ansamblio. Ten yra iki šiol tikinčiųjų labai gerbiami ir lankomi Kristaus kančios laiptai. Maniau, ar nebus skulptūra tų laiptų dalis. Ji galėjo gulėti ant laiptų (fakultete paguldyta ant laiptų, ši skulptūra atrodė įspūdingai). Pasiteiravęs sužinojau, kad minėtuose Kristaus kančios laiptuose žinomos buvusios dvi medinės figūros, kurios dabar provincijoje, ir bažnyčia planuoja jas atsiimti. Nežinia, ar buvo trečia skulptūra. Yra ir kitas variantas. XIX a. antrojoje pusėje buvo panaikintos šalia Bernardinų vienuolyno ansamblio buvusios Bernardinų vienuolyno Kalvarijos (maždaug ten, kur stovi paminklas A. Mickevičiui). Jos nugriautos, o ten buvusios skulptūros kažkur liko. Bet tada jas čia tempti ir slėpti drėgname rūsyje vargu ar buvo prasmės, nes Bernardinų bažnyčia turėjo pakankamai laiko pasirūpinti kilnojamaisiais sakraliniais objektais. Šiaip ar taip, šis kilnojamojo paveldo objektas tikrai yra sakralinės kilmės, tikriausiai iš Vilniaus bažnyčių, ir labiausiai tikėtina, kad iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Naikinant minėtas Kalvarijas, tokios didelės skulptūros galėjo būti perkeltos ir į Bernardinų bažnyčią, o 1948 m. ją uždarius galėjo patekti į Ateizmo muziejų. Kiek girdėjau, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia dabar mielai priglaustų šią XVIII a. medinę žmogaus ūgio skulptūrą.

Gal restauratoriai gali ką nors daugiau pasakyti, paieškoti analogų?

Analogų galima rasti. Atrodo, XVIII a. nebuvo daug tokių kilnojamųjų sakralinių objektų, kurie stovėtų ne altoriuje. Nemanau, kad restauratoriai gali tiksliau pasakyti, iš kur tas daiktas, nes uždarinėjant bažnyčias niekas tikslių sąrašų nesudarinėjo. Bažnyčia tiesiog nespėjo, nes jos buvo uždarinėjamos skubotai, o kitiems nerūpėjo. Tai tikrai ne universiteto nuosavybė.

Prof. A. Luchtanas minėjo, kad skulptūra galėjo čia patekti iš Visų Šventųjų bažnyčios, kai ten buvo įsikūręs Liaudies meno muziejus.

Abejotina, nes Liaudies meno muziejus tokiais eksponatais, juolab XVIII a. medinėmis skulptūromis, nesišvaistė. Iš šio muziejaus skulptūra gal ir galėjo būti perduota Ateizmo muziejui. Taigi tuo tarpininku, per kurį skulptūra atsidūrė fakultete, galėjo būti tik Ateizmo muziejus, kuris iš visur galėjo paimti ką panorėjęs. Ateizmo muziejus pradėjo kurtis 1961-1962 m., bet tuo metu jis dar tik kaupė fondus, dar nieko nedalijo. Vėliau tiek visko prikaupė, kad nebeturėjo kur dėti.

Dar fakultete yra dvi juodos pakylos su nutapytomis baltomis kaukolėmis. Jos, matyt, XX a. pradžios. Tai sudedamosios bažnyčioje statomo katafalko dalys.

Gal dar ir daugiau tokių objektų yra čia pas mus išlikusių?

Visi kiti rūsiai seniai sutvarkyti, kai buvo tiesiamos komunikacijos. O čia po laiptais tos komunikacijos buvo paviršiuje, pusrūsis užgriuvęs, ir ta vietelė užsiliko. Tik neįsivaizduoju, kad buvo paslėpta, norint išsaugoti. Lyg ir nebuvo kada. Pokariu, kai buvo uždarinėjamos bažnyčios, atvilkti čia tokį daiktą tikrai buvo neįmanoma.

Skulptūra restauratorių rankose

Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro polichromuotos medinės skulptūros restauratorė Laima Kruopaitė papasakojo, kad labai panaši skulptūra yra Širvintų bažnyčioje ir Lenkijoje, vienoje Krokuvos bažnyčioje. Tipinis siužetas: suklupęs po kryžiumi ir viena ranka jį prilaikantis Kristus. Menotyrininkai linkę manyti, kad tai XVIII a. vidurio – antrosios pusės kūrinys. Pagrindo lentelė vėlesnė, joje užrašyta data – 1860 m. Matyt, taisydamas skulptūrą, meistras užrašė savo pavardę ir datą. Atlikti stratigrafiniai ir cheminiai polichromijos tyrimai, rasta nuo1 iki 16 dažų sluoksnių. Skulptūra buvo perdažoma tiek visa, tiek lokaliai. Gal ji buvo perkeliama į kitą vietą ir perdažoma pritaikant prie aplinkos.

Demontuodami pagrindo lentas tarp jų restauratoriai rado įstrigusią vieną 1961 m. kapeiką. Matyt, tuo metu skulptūra dar buvo atviroje vietoje. Šalia kapeikos rasta ir lapų, klevų sėklų – tai liudija, kad stovėjo lauke, kur pūsdavo vėjas. L. Kruopaitė mano, kad ji stovėjo po stogeliu, atviroje lauko patalpoje, gal koplytėlėje, kur varvėjo, nes aiški medienos destrukcija pakaušio ir kojūgalio srityje. (Gal stogelyje buvo kiaurymės?) „Tose vietose radome tik vieną dažų sluoksnį. Skulptūra iš liepos medienos, ne vienas ruošinys, o iš kelių sujungtų detalių. Sunku pasakyti, kiek tų detalių, nes uždažyta. Drožyba profesionali, menininko, mokėjusio drožti“, – pasakojo restauratorė.

Šiuo metu skulptūra nuvalyta, kur buvo suirusi, sutvirtinta mediena, paklijuoti dažų sluoksniai, kad toliau neirtų. „Dabar sprendžiame, ar tiek restauruotą palikti, ar pagal analogus ir turimą medžiagą atidrožti trūkstamą ranką ir kryžių“, – sakė restauratorė. Skulptūra dabar turėtų stovėti patalpoje, nebe lauke, nes tai – gana senas, unikalus kūrinys. Trūkstamus fragmentus atkurti būtų nesunku. Tada ji būtų informatyvesnė.

Restauratorė mano, kad tai, kur stovės restauruota skulptūra, turėtų nuspręsti savininkai – Istorijos fakultetas.

Prof. A. Luchtanas tikisi, kad ši publikacija galbūt padės išsiaiškinti, kaip ji po laiptais atsidūrė. Toje patalpoje kurį laiką buvo įsikūrusi profesorė Pranė Dundulienė. Ten būta etnografinių eksponatų. Gal ją atnešė studentai, gal atrasta kokios etnografinės ekspedicijos metu ir nenorėta sovietmečiu jos atiduoti Ateizmo muziejui? Skulptūra pagaminta iš pilnavidurio medžio, yra gana sunki, tad vienas žmogus jos nebūtų panešęs. Prof. A. Luchtanas sako, kad ji galėjo atsirasti tik iki 1978-1979 m. remonto, nes vėliau ten buvo užkalta fanera ir uždažyta.

Ir archeologas, ir restauratoriai mano, kad jei neatsirastų teisėtas savininkas, skulptūrą galima būtų eksponuoti ir fakultete, įstiklintame hole, kur atidengtas autentiško mūro fragmentas – XVIII a. siena.

Nijolė Bulotaitė