Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto (VU CHGF) doktorantūros studentė Aušra Čiuladienė įrodė, kad chemija yra ne tik pažangos variklis, bet ir sritis, padedanti išsaugoti kultūrą. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus restauratore dirbanti mokslininkė pasakoja, kad šią specialybę pasirinko paskatinta nuostabios chemijos mokytojos ir tėčio, kuris sakydavo, kad į darbą reikia eiti kaip į šventę.

Didmiesčio specialybė

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 400 restauratorių. Daugelis įsivaizduoja, kad restauratorius restauruoja paveikslus, ir tik besimokydamas universitete sužinai, kad tai daug platesnė sritis.

Iš Šakių kilusi A. Čiuladienė pasakoja, kad mokykloje, kurioje ji mokėsi, dirbo chemijos mokytoja Zofija Jankauskienė. Ji taip tikėjo tuo, ką daro, kad jos mokiniams buvo neįmanoma nesuprasti chemijos. Vėliau šios mokytojos paskatinta A. Čiuladienė ir pasirinko tuo metu dar naują studijų programą – konservavimo ir restauravimo chemiją.

„Per mokytoją pamilau chemiją. Tai buvo žmogus, kuris pasakojo su užsidegimu. Kai mokytoja papasakojo apie naują studijų programą, pamaniau, kad restauruosiu paveikslus, ir tik pradėjusi studijuoti supratau, kad tapsiu kultūros vertybių gydytoja. Be to, mano tėtis sakydavo, kad eina į darbą kaip į šventę. Aš labai norėjau eiti į darbą su šypsena ir jausti aistrą tam, kuo užsiimu. Todėl pasirinkau tokią sritį“, – pasakoja restauratorė.

A. Čiuladienė sako, kad restauratoriaus darbas yra labai pastovus. Dažniausiai šių specialistų ieško muziejai, archyvai, bibliotekos. Tai valstybinės įstaigos, kurių nemaža dalis dirba centralizuotai. Tad restauratorius – didmiesčio specialybė. Vis dėlto darbo studentams reikia pradėti ieškoti dar bestudijuojant. Juk jis nenukrinta iš dangaus, o svajonei išsipildyti būtina duoti laiko.

Naudoja japonišką popierių

Mergina dar studijuodama išsiuntė savo gyvenimo aprašymą į kelias valstybines įstaigas. Tuo metu vienas Lietuvos mokslų akademijos restauratorius išėjo į pensiją, todėl jau po kelių mėnesių ten įsidarbino Aušra ir, kaip pati juokauja, akademijoje planuoja dirbti iki pensijos. „Pradėjau dirbti restauratore ir kurti bazę tyrimams. Manimi pasitikėjo, aš savimi tikėjau“, ­– pasakoja mokslininkė.

2016 m. A. Čiuladienė išvyko į Japoniją. Toje šalyje kasmet rengiami kursai, į kuriuos dešimt žmonių iš viso pasaulio gali atvykti mokytis, kaip saugoti ir restauruoti japonišką paveldą. A. Čiuladienė buvo trečioji lietuvė, patekusi į šiuos mokymus. Lietuvos atstovas tokiuose kursuose paprastai dalyvauja tik kas dešimt metų, todėl tai, kad prieš penkerius metus į Japoniją išvyko vienas mūsų mokslininkas, o vos po kelerių metų – A. Čiuladienė, yra didelis Lietuvos restauratorių meistrystės įvertinimas.

Lietuvos restauratoriai savo darbe taip pat naudoja japonišką popierių, todėl kursai tampa išskirtine galimybe pagerinti šiuos įgūdžius. A. Čiuladienė pastebi, kad Lietuvoje įpratome save nuvertinti, nors su daug mažesniais resursais pasiekiame tokių pat ar net geresnių rezultatų nei svetur. „Užsienyje mokslininkai nebijo visuomenei pristatyti net ir nesudėtingų atradimų savo srityje. Keista, bet lietuviai galvoja, kad jeigu nepadarei atradimo, verto Nobelio premijos, tai geriau nieko niekam nerodyti – bijome atrodyti kvailai, nors tokios grėsmės nėra“, – sako A. Čiuladienė.

Iš viso restauratorė dirba trylikos žmonių komandoje – kiekvienas iš jų turi skirtingą profesinę kategoriją.

Meistrystė matuojama kategorijomis

Restauratorių meistrystė matuojama kategorijomis (nuo trečios iki eksperto). Kuo aukštesnė kategorija, tuo sudėtingesnes ir senesnes kultūros vertybes leidžiama restauruoti ir tirti. A. Čiuladienė Kultūros ministerijoje apsigynė pirmąją restauravimo technologo kategoriją.

„Visos kultūros vertybės yra svarbios. Mano asmeninis pasididžiavimas – Nobelio evangelijos restauravimas. Tai XVI a. knyga. Man teko restauruoti knygos bloką, o kolegė restauravo įrišimą. Jaučiau didelę atsakomybę. Du mėnesius ieškojau geriausio sprendimo, atlikau įvairius tyrimus, kol pasiektas rezultatas pranoko lūkesčius“, – pripažįsta mokslininkė ir priduria, kad teigiamas darbo rezultatas garantuoja malonias emocijas.

Egzistuoja dešimtys kiekvieno objekto restauravimo galimybių, sprendimą diktuoja pažeidimų visuma ir pats objektas – vienos taisyklės nėra. Tikslas nėra padaryti kuo daugiau, atvirkščiai – siekiama su minimaliomis intervencijomis pasiekti maksimalių rezultatų. Būti kūrybingu chemiku nepakanka, restauratoriui reikia pasitikėti savimi, būti kruopščiam ir turėti estetinę pajautą.