Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kurio vardu pavadintas kiemas, buvo Vilniaus akademijos auklėtinis, vėliau profesorius. Universiteto bibliotekoje galima pamatyti kadaise visoje Europoje populiarios ir net penkiasdešimties skirtingų leidimų sulaukusios garsiosios poezijos knygos leidimus, kurių vieną iliustravo pats P. P. Rubensas. Kuo šiandien mums įdomus M. K. Sarbievijus, ką turėtume apie jį žinoti, pasakoja Filologijos fakulteto profesorė Eugenija Ulčinaitė.

M. K. Sarbievijus, kaip XVII a. Vilniaus universiteto profesorius, visų pirma įkūnija krikščioniškosios lotyniškosios humanistinės kultūros tipą. Kalbėti apie M. K. Sarbievijų šįmet, kai švenčiame Vilniaus universiteto jubiliejų ir Lietuvos tūkstantmetį, yra labai prasminga, nes tūkstantmetis ir Brunono atvykimas atnešė krikščioniškąją kultūrą ir lotynų kalbą. Senasis Vilniaus universitetas tą tradiciją LDK žemėse ypač įtvirtino per mokymo programas, vadovėlius, literatūrinę kūrybą. Biblija ir lotynų kalba sudarė senosios universitetetinės kultūros pagrindus, buvo mokslo, mokymo ir kūrybos šaltinis. M. K. Sarbievijus yra tarsi simbolis kultūros, sujungusios antikinę ir krikščioniškąją kultūrą ir ieškojusios sąsajų su vietine kultūra. Visų pirma M. K. Sarbievijus išgarsėjo kaip lotyniškai rašęs poetas. Pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Trys lyriko knygos“, išleistas Kelne 1625 m., susilaukė didžiulio populiarumo. Šis rinkinys išleistas ir Vilniuje, išėjo bent trys leidimai Antverpene, garsiojoje Mureto Plantenų spaustuvėje, kai kurie su P. P. Rubenso iliustracijomis. Tuo metu jis buvo žymiausias Europoje lotyniškai rašęs poetas. Jis buvo vadinamas sarmatų arba šiaurės Horacijumi ir krikščioniškuoju Horacijumi. Tai apibūdina M. K. Sarbievijaus kūrybą, nes jis, sekdamas antikine literatūra, stengėsi kūrybai suteikti krikščionišką turinį. Tai buvo labai novatoriška. Nors jis nebuvo pirmasis, jo rinkiniai davė pradžią naujo tipo poezijai. Europoje jo poezija buvo labai populiari, išėjo per 50 leidimų, vertimų į nacionalines kalbas: vokiečių, lenkų, prancūzų.

Išgyvenęs Lietuvoje daugiau kaip 20 metų, M. K. Sarbievijus gerai žinojo Lietuvos istoriją ir su Lietuva susijusius įvykius. Jo poezijoje galima rasti labai įdomių Lietuvos istorijos faktų įprasminimų. Jis primena Palemono mitą, romėnų atvykimo į Lietuvą legendą. Taip keliamos Lietuvos valstybingumo problemos. Kadangi rinkiniai buvo tokie populiarūs Europoje, M. K. Sarbievijus tarsi integravo šį kraštą į Vakarų intelektualinę erdvę, į Europos kultūrą. Jis buvo vienas pirmųjų autorių, supažindinusių Vakarų Europą su Lietuvos istorijos faktais ir mitais, vietovardžiais.

Pirmasis M. K. Sarbievijaus kūrinių vertimas į lietuvių kalbą išėjo 1958 m., kai poetas Albinas Žukauskas išvertė rinkinį „Miškų žaidimai“. Paskui ilgą laiką buvo verčiami tik pavieniai eilėraščiai. Pilniausia poezijos rinktinė „Lemties žaidimai / Ludi fortunae“ išėjo 1995 m., kai šventėme 400-ąsias poeto gimimo metines. Tai vienas pilniausių M. K. Sarbievijaus kūrybos leidimų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Didelė jo poezijos dalis dar neišversta. Poeto kūrybos tyrinėtojų ir vertėjų laukia dar daug darbų.
M. K. Sarbievijus garsėjo kaip oratorius ir pamokslininkas. Sakė pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje. Kai 1635 m. išvyko į Varšuvą ir tapo karaliaus Vladislovo IV pamokslininku, labai ilgėjosi Lietuvos. Tai atsispindi jo laiškuose. 1636 m. liepos 5 d. Šv. Jonų bažnyčioje jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Išliko tų iškilmių aprašymas. Iškilmės vyko toje pačioje akademinėje aplinkoje, kur ir šiandien teikiami garbės daktaro vardai.