Knygynuose pasirodė Užsienio kalbų instituto dėstytojos Rasos Bačiulienės sudaryta knyga „Laiškai, parašyti naktį“ apie ypatingo likimo dailininką, poetą Emanuelį Katilių (1926–1997).

Šioje knygoje pateikiami E. Katiliaus paauglystės ir jaunystės dienoraščiai, rašyti Lietuvoje ir Sibire; jo laiškai mamai, sesutėms ir broliui; eilėraščiai lietuvių ir rusų kalbomis, apsakymai; KGB dokumentai iš Lietuvos ypatingojo archyvo.

Kai kurie dienoraščiai neišliko, galbūt pasimetė tolimajame Sibire, o gal, nespėjus paslėpti, per kratas buvo saugumo konfiskuoti. Vaikystės užrašų likęs tik trumpas fragmentas. Sibiro dienoraščio, kurį keturiolikmetis paauglys rašė kiekvieną dieną, išliko vienas vienintelis lapas, atsitiktinai rastas prilipęs prie šeimos albumo su nuotraukomis. Jaunystės dienoraščiai baigiasi tuomet, kai Emanuelį areštavo ir apkaltino pabėgimu iš tremties. Keli apsakymai irgi neužbaigti, nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje.

Paauglystės ir jaunystės dienoraščiuose atsiskleidžia ne tik spalvinga menininko asmenybė, bet ir Nepriklausomos Lietuvos metų dvasia, sibiriečių buitis ir papročiai, sovietinio jaunimo gyvenimo ir darbo realijos. Užrašuose Emanuelis užfiksuoja išgyvenimus, patirtus tuomet, kai jį pašalino iš Vilniaus dailės instituto už tai, kad nuslėpė tremtinio praeitį. Jaunesniems studentams Emanuelis tam tikra prasme buvo autoritetas, matyt, dėl didelės per prievartą įgytos gyvenimiškos patirties.

Ypatingą vietą knygoje užima eilėraščiai, kuriuos Emanuelis pradėjo rašyti tremtyje lietuvių ir rusų kalbomis. Jaunajam poetui, kaip pats pripažįsta, didelę įtaką turėjo B. Brazdžionio, V. Majakovskio, V. Briusovo kūryba. Eilėse juntama stipri futurizmo įtaka. Tačiau tremties eilėraščiai išsiskiria ypatingu švelnumu, begaliniu Tėvynės ilgesiu. Vėlyvieji eilėraščiai pasižymi giliaprasmėmis, sukrečiančiomis, priverčiančiomis susimąstyti filosofinėmis potekstėmis.

Tiek dienoraštis, tiek eilėraščiai parašyti plunksną puikiai valdžiusio žmogaus, turėjusio dovaną pastebėti ir taikliai apibūdinti. Tekstų visuma – ir vaikiškas dienoraštis, ir eilės, ir studento meilės užrašai, ir Raičichinsko etapas – labai paveiki, be to, tai reikšmingas, įtaigus istorinis liudijimas, ką epocha, santvarka, politika gali padaryti jautriam kuriančiam žmogui. Ir labai nuoširdus asmeninis atsivėrimas, toks įvairiapusis – per dienoraštį vienoks, per laiškus mamai kitoks, per eilėraščius dar kitoks.

Ši knyga – ne tik unikalus istorinis dokumentas, ne tik biografinis albumas, bet kartu ir grožinis kūrinys.

Nuo pat vaikystės Emanuelis buvo nepaprastai gabus – vos septynerių per metus baigė keturis pradžios mokyklos skyrius. 1941 m. birželio 14 d., būdamas keturiolikos, kartu su mama, jaunesniuoju broliu Algimantu ir dviem sesutėm – Rūta ir Irena – buvo ištremtas į Altajaus kraštą. 1946 m. Emanueliui pavyko ištrūkti į Novosibirską mokytis. 1947-aisiais dvidešimtmetis jaunuolis, netikėtai gavęs pasą, grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus dailės institutą, Grafikos fakultetą. Iš trečio kurso buvo pašalintas, areštuotas, apkaltintas pabėgimu iš tremties ir už akių nuteistas trejus metus kalėti.

Emanuelis kalėjo Burepolomo lageryje, Gorkio srityje, o 1953 m. grąžintas į senąją tremties vietą. Iš čia užsiverbavo į Tolimuosius Rytus tikėdamasis, kad po trejų metų privalomo darbo Raičichinsko kalnakasių mieste gaus leidimą grįžti į Lietuvą. Į ją grįžo 1958-aisiais, vos panaikinus trėmimą. Deja, studijas teko pradėti nuo pirmo kurso. Vilniaus dailės institutą baigė 1963 m., dalyvavo parodose, už knygų apipavidalinimą apdovanotas sąjunginiais ir respublikiniais diplomais. Dailininkas iliustravo per 50 poezijos knygų, tiek pat prozos, piešė plakatus, kūrė ekslibrisus ir iliustravo žurnalus.

Vilnius: Gimtasis žodis, 2014, 368 p., ISBN 978-9955-16-519-4.