„Apie Andrių Sniadeckį daugiau žino lenkai negu lietuviai. Tai mūsų istorikų problema. Mano nuomone, mes nemokame vertinti tų, kas dirbo mūsų bendroje valstybėje Žečpospolitos laikais. Todėl tokius mokslininkus, kurie rašė lenkiškai, esame linkę laikyti ne savos valstybės asmenybėmis, o tarsi kažkokiais svetimais. Lenkai vartoja tokį terminą – Wielkolitwin, reiškiantį LDK pilietį. Manau, į prof. A. Sniadeckį taip ir reikia žiūrėti“, – sako VU prorektorius, Lietuvos chemikų draugijos pirmininkas doc. Rimantas Vaitkus. Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėja Nijolė Bulotaitė tęsia pokalbį su prorektoriumi apie profesorių A. Sniadeckį.

Koks A. Sniadeckio vaidmuo Lietuvos chemijos mokslo istorijoje? Kiek ir kuo jis buvo novatoriškas savo laikais?

Su A. Sniadeckiu siejama chemijos dėstymo pradžia mūsų universitete. Jis buvo ne tik puikus dėstytojas, bet ir geras mokslininkas. Tada chemikai domėjosi daugeliu sričių, nebuvo ryškių skirtumų tarp chemijos šakų. Profesorius tyrinėjo tauriuosius metalus, domėjosi gyvybės chemija. 1807 m. jis atrado rutenį, kurį pakrikštijo vestium. Tačiau to nepavyko įrodyti, todėl šis metalas 1844 m. buvo atrastas iš naujo. Lenkai laiko A. Sniadeckį lenkiškos chemijos terminijos kūrėju, Lenkijos chemijos pradininku. Ypač svarbus jo darbas „Organinių kūnų teorija“ – šiuolaikinės biochemijos prototipas. Profesorius ėmė burti gerą mokyklą. Jis dėstė remdamasis tais laikais pažangia A. Lavoisier chemijos teorija. A. Sniadeckio atsakymas į Napoleono klausimą „Kokią chemiją jūs čia dėstote?“ buvo labai aiškus: „Tokią pačią kaip ir Paryžiuje, Jūsų Didenybe.“ Chemijos istorikai aiškina, kad šis atsakas buvo išdidus, tuo tarpu aš jį suprantu taip, kad Vilniaus universitete buvo naudojama pažangiausia chemijos junginių ir reakcijų klasifikacija, beje, galiojanti iki šiol. Gaila, kad uždarius Vilniaus universitetą jo mokykla išsibarstė, medžiagas ir prietaisus, brangius chemijos indus perėmė kiti imperijos universitetai.

Kokie jo reikšmingiausi darbai?

Jau minėjau rutenio atradimą (1807). A. Sniadeckio studija „Teoria jestestw organicznych“ (Organinių kūnų teorija, 1804–1811), išversta į prancūzų, vokiečių ir rusų kalbas, yra vienas pirmųjų pasaulyje teorinės biologijos ir biochemijos vadovėlių. Jame nagrinėjami organizmo ir aplinkos tarpusavio sąveikos, fotosintezės, medžiagų apykaitos procesai. Pripažindamas vitalizmo teoriją (kad organinės medžiagos gaunamos tik iš gyvųjų organizmų) ir rūšių nekintamumo koncepciją, A. Sniadeckis manė, kad rūšys atsirado tam tikra eilės tvarka ir kad išoriniai veiksniai daro joms įtaką.

Ko šiandien būtų galima iš jo pasimokyti?

Tai buvo tikras profesorius. Propagavo higieną, dietetiką, fizinį lavinimą. Giliai studijavo filosofiją, sekė prancūzų švietėjais, laikėsi škotų „sveiko proto“ mokyklos, perėmė kantizmo elementus. Jo plati erudicija, didelis išmanymas ir mokslo žinių gilumas traukė studentus. A. Sniadeckis dalyvavo ir miesto visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Buvo vienas „Dziennik Wilenski“ (Vilniaus žurnalas) steigėjų ir redaktorių (1805–1806, 1815). Prisidėjo prie Vilniaus medicinos draugijos įkūrimo (1805), buvo jos pirmasis pirmininkas. Dalyvavo steigiant Šubravcų (Nenaudėlių) draugiją, nuo 1819 m. jai vadovavo. Tos draugijos laikraštyje „Wiadomosci Brukowe“ (Gatvės žinios) spausdino satyrinių feljetonų ciklą „Prozniacko-filozoficzna podroz po bruku“ (Filosofiška dykinėtojo kelionė gatvės grindiniu, 1818–1821), kuriam įtakos turėjo anglų humoristas Lawrence‘as Sterne‘as.

Ar šiandien Chemijos fakulteto studentai žino apie A. Sniadeckį? Ar jiems dėstoma chemijos istorija VU?

Chemijos fakultete įrengta auditorija, pavadinta A. Sniadeckio vardu. Beje, toje vietoje buvusioje laboratorijoje aš dirbau būdamas studentas ir parengiau diplominį darbą. A. Sniadeckio knyga „Organinių kūnų teorija“ išversta į lietuvių kalbą, tiesa, tik švenčiant 200 metų jubiliejų. Tačiau išsamiau A. Sniadeckio darbai nėra žinomi mūsų studentams, nors chemijos istorija yra dėstoma. Tiesiog tam neužtenka laiko, nes jis skiriamas visos chemijos, ne tik Lietuvos, istorijai. Lietuvos chemikų įnašas į pasaulio chemijos istoriją gana kuklus, tačiau prof. A. Sniadeckis išties priskirimas prie istorijos grandų. Jis lygiuojasi su T. Grothusu, Ignu Domeika, kurie kur kas labiau žinomi pasauliniu mastu.

Koks A. Sniadeckio vaidmuo VU istorijoje?

Tai vienas didžiausių mūsų universiteto lobių, tikras aukso grynuolis. Nesuklysčiau pasakęs, kad tai buvo pasaulinio garso mokslininkas. Gaila, kad Vilniaus chemikų mokykla vėliau nustojo egzistavusi. Chemijoje tuo metu prasidėjo patys didžiausi atradimai: 1869 m. sukurta garsioji periodinė lentelė, 1828–1836 m. buvo didžiųjų chemijos sintezių laikotarpis, padėjęs šiuolaikinės organinės chemijos ir gyvybės chemijos pagrindus. Deja, tuo metu caro sprendimu viskas buvo išardyta, sustabdyta, studentai ir dėstytojai išsibarstė. Manyčiau, kad reiktų įrengti atminimo lentą A. Volano gatvėje, kur vyko profesoriaus A. Sniadeckio paskaitos (dabar čia Švietimo ir mokslo ministerija).