Latvijos universiteto Senatas nusprendė garbės daktaro vardą šiemet suteikti Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesoriui Bonifacui Stundžiai. Regalijų įteikimo ceremonija turėtų vykti rugsėjo pabaigoje. Profesorius įsitikinęs, kad šis svarbus įvertinimas žymi nuoseklaus fakulteto ir ypač Baltistikos katedros mokslininkų darbo rezultatus.

„Šiuo įvertinimu būtų labai džiaugęsi docentai Jonas Kabelka ir Jonas Zemvaldas Balkevičius, profesorius Albertas Rosinas – daugiausia nusipelnę latvistikai buvę mieli katedros kolegos ir mano mokytojai – profesoriai Vytautas Mažiulis ir Aleksas Girdenis – pokarinės baltistikos idėjų generatoriai. Grįžtant į dabartį, norisi drauge su visais kolegomis sugiedoti „Gaudeamus igitur“, – sako prof. B. Stundžia.

Kaip susidomėjote baltistika?

Nors VU studijavau lietuvių filologiją su klasikinių kalbų specializacija, jau pirmame kurse, susižavėjęs profesoriaus A. Girdenio paskaitomis, įsitraukiau į jo vadovaujamo Lietuvių kalbos būrelio veiklą, fonetikos eksperimentus, rengiau pranešimus Studentų mokslinės draugijos konferencijoms. Vėliau pradėjau lankyti prof. V. Mažiulio skaitomus indoeuropeistikos ir prūsų kalbos kursus. Mano dėmesys nukrypo į istorinę baltų kalbotyrą. Diplominį darbą parašiau iš baltų kalbų bevardės giminės istorijos, o daktaro (tuometinę kandidato) disertaciją – apie giminės kategoriją ir daiktavardžio giminių bei kamienų variantus baltų kalbose.

Koks bendradarbiavimas sieja Jus ir Latvijos universitetą?

Pažintis su šio universiteto Latvių kalbos katedros dėstytojais ir studentais prasidėjo nuo dalyvavimo studentų mokslinėje konferencijoje, vėliau kitose konferencijose, seminaruose. Ryšiai sustiprėjo po 1980 m. Rygoje pavyzdingai surengto IV Tarptautinio baltistų kongreso, tuomet vadinto sąjunginiu. 1988 m. tris mėnesius stažavau Latvijos universitete ir Latvių kalbos institute: rinkau medžiagą habilitacijos disertacijai, tobulinau šnekamąją latvių kalbą, šia kalba skaičiau keletą paskaitų.

Iki šiol prisimenu bendravimą su stažuotės vadove profesore Marta Rudzyte – latvių kalbos tarmių ir istorinės gramatikos specialiste, didžiojo latvių baltisto Janio Endzelyno mokine, nuostabiu žmogumi. Didžiavausi, kai ji paprašė perskaityti „Latvių kalbos istorinės fonetikos“ rankraštį (ši profesorės knyga, įvardyta kaip vadovėlis studentams, pasirodė 1993 m.).

Ryšiai su Latvijos universiteto baltistais nuolat palaikomi rengiant ir leidžiant baltų kalbotyros žurnalus – Vilniuje „Baltisticą“, o Rygoje „Baltu filoloģija“ (pirmąjį žurnalą redaguoju, o antrajame priklausau redaktorių kolegijai). Kas penkerius metus organizuojame tarptautinius baltistikos kongresus Vilniuje ar Rygoje, rengiame kitas baltų kalbotyros konferencijas, seminarus.

1998 m. tapau Latvijos aukštojo mokslo kokybės vertinimo centro ekspertu. Su tarptautinėmis akreditacijos komisijomis esu apvažiavęs visas Latvijos aukštąsias mokyklas, vertinęs jų humanitarines studijų programas, keletą kartų – ir Latvijos universiteto. Ypač atsakingas darbas laukė tada, kai latviai trumpino bakalauro studijas iki trejų metų.

Kuo baltų kalbų tyrimai aktualūs šiandienai? 

Pirmiausia jie aktualūs mums patiems – lietuviams ir latviams. Kuo geriau ištiriame kalbas, tarmes ir plačiau – kultūras, jų dabartį ir praeitį, tuo geriau pažįstame patys save. Baltų kalbų duomenimis operuoja tipologai, tiriantys įvairius pasaulio kalbų reiškinius. Antai, jei žvilgtertume į internetinį Pasaulio kalbų struktūrų atlasą, jame tarp šimtų kalbų rastume ir lietuvių bei latvių kalbų garsyno ir gramatikos ypatybių aprašų. Įsigilinę į reiškinių paplitimą ir įvairovę, matytume, kuo baltų kalbos panašios į kitas kalbas ir kuo nuo jų skiriasi. Baltų kalbų duomenis plačiai naudoja ir lyginamosios istorinės kalbotyros tyrėjai, aiškindamiesi indoeuropiečių kalbų garsų, formų, žodžių ir kitų kalbos elementų kilmę, taip pat mokslininkai, tiriantys giminiškų ir negiminiškų kalbų kontaktus, tarpusavio sąveiką.

Kaip pasaulyje paplitusi baltistika?

Jei baltistiką suprastume plačiai, kaip apimančią ne tik filologijos, bet ir istorijos, archeologijos, etnologijos, mitologijos, politikos ir t. t. sritis, tai pasaulyje tikrai rastume kokį tūkstantį ar daugiau aktyviai dirbančių mokslininkų. Baltistikos židinių pasaulyje, įskaitant Lietuvą ir Latviją, suskaičiuotume gal pusšimtį. Daugiausia jų Europoje. Be baltakalbių, minėtinos tokios šalys kaip Italija, Lenkija, Čekija, Rusija, Vokietija, Švedija, Vengrija, Suomija, Prancūzija, Ukraina, Anglija, Estija. Baltistikos centrai žinomi ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, jų daigai kalasi Kinijoje, Indijoje, Izraelyje.

Esate nuo 1965 m. VU leidžiamo žurnalo „Baltistica“ redaktorius. Plačiau papasakokite apie šį leidinį.  

„Baltistica“ yra tarptautinis baltų kalbotyros žurnalas, įsteigtas daugiausia prof. Jono Kazlausko iniciatyva (pernai išleistas jubiliejinis 50-asis tomas). Šis leidinys nuo pat pradžių buvo savarankiškas, nepriklausantis jokiai aukštųjų mokyklų ar akademijos mokslo darbų serijai. Publikacijos skelbiamos lietuvių, latvių, rusų, vokiečių, anglų, prancūzų (kartais – ir kitomis Europos) kalbomis. Sovietmečiu tai buvo neįprasta.

Nuo pat pirmųjų tomų žurnale savo straipsnius spausdino ir Baltijos bei kitų sovietinių respublikų, ir laisvojo pasaulio kalbininkai. Pastaraisiais dešimtmečiais „Baltistica“ dėmesinga ne tik baltų kalbų ir tarmių istorijos, kontaktų su kitomis kalbomis klausimams, bet ir sinchroniniams baltų kalbotyros tyrimams, tarpdalykiniams aspektams.

Baltų kalbos labai senos, tačiau rašytinių šaltinių nėra labai daug. Kaip vyksta baltų kalbų tyrinėjimai?

Baltų kaip ir kitų giminiškų kalbų šaknys siekia indoeuropiečių prokalbę, gyvavusią IV–III tūkstantmečiais prieš Kristų. Baltų kalbos yra senos, bet ne senovinės, o šiuolaikinės. Senovinė yra išnykusi, tačiau rašto paminklų palikusi prūsų kalba.

Lietuvių kalba, būdama šiuolaikinė, drauge yra ir konservatyviausia tarp gyvųjų indoeuropiečių kalbų, t. y. išlaikiusi daugiausia garsyno ir gramatikos bruožų, paveldėtų iš tolimosios prokalbės. Palyginti vėlyvus baltų kalbų rašytinius šaltinius kompensuoja kalbininkų surinkti ir užrašyti gausūs tarmių duomenys, neretai siekiantys gilią senovę.

Baltistų ar tik baltų kalbų medžiagą panaudojančių mokslininkų yra gana daug. Jie – įvairių kalbotyros bei tarpdalykinių šakų atstovai – fonologai, akcentologai, morfologai, leksikologai, sintaksės ir semantikos, žodžių darybos specialistai, sociolingvistai, psicholingvistai ir t. t. Baltų kalbotyra, kaip ir kitos mokslo kryptys bei šakos, yra tarptautinė disciplina.

Esate išleidęs Ferdinando de Saussure’o „Bendrosios kalbotyros kursą“, vykdęs projektą „Ferdinando de Saussure’o baltistinis palikimas“. Kokia šio šveicarų mokslininko reikšmė kalbotyros mokslui?

Ferdinandas de Saussure‘as (Sosiūras, 1857–1913) buvo genialus mokslininkas, vienas didžiausių XX a. mąstytojų, pradėjęs moderniosios kalbotyros erą. Kaip struktūralizmo pradininką jį pripažįsta, galima sakyti, visi humanitarai ir dalis socialinių mokslų atstovų. Baltistams šis vardas ypač brangus, nes F. de Saussure‘as lietuvių kalbai skyrė labai daug dėmesio, studentų prašymu du kartus yra skaitęs lietuvių kalbos kursą, 1880 m. lankęsis Mažojoje Lietuvoje ir užrašęs tarmių faktų, liaudies dainų.

Netrukus turėtų pasirodyti knyga apie F. de Saussure‘o lituanistinį rankraštinį palikimą (daugybė jo rankraščių pradėti studijuoti neseniai, mokslininko palikuoniams atidavus genijaus archyvą Ženevos bibliotekai). Neabejoju, iš jo sužinosime naujų dalykų. Net ir spausdintuose F. de Saussure‘o darbuose slypi neatskleistų, iki galo nesuprastų niuansų. Antai jo akcentologijos idėjos adekvačiai buvo įvertintos tik praėjus 70–80 metų nuo jų paskelbimo.

F. de Saussure‘as, kurio išspausdintų darbų nėra daug, yra paskelbęs septynis baltistinės tematikos straipsnius, jo vardu vadinamas garsusis lietuvių kalbos kirčiavimo dėsnis. Būtent jis išaiškino, kodėl skirtingai kirčiuojame kalnus ir balnus, kalnu ir balnu ir t. t. Tai, ką dabar žinome, leidžia F. de Saussure‘ą nė kiek neperdėtai laikyti talentingiausiu baltistu, padėjusiu pagrindus baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų akcentologijos ir apskritai šiuolaikinės baltistikos studijoms.