Apie Lauryno Gucevičiaus kūrybos reikšmę, jo darbo Vilniaus universitete metus pasakoja Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslo darbuotoja, meno istorikė dr. Rasa Butvilaitė.

Ką turėtume žinoti apie Lauryną Gucevičių?

L. Gucevičius – reta išimtis Lietuvos architektūros istorijoje. Istoriografijoje iš visų laikų Lietuvos architektų ir apskritai menininkų jis minimas daugiausia. Nors iki šių dienų veik nepakitę išliko ir jo autorystei neabejotinai priskiriami tik du objektai – Vilniaus katedra ir rotušė, L. Gucevičius linksniuojamas kaip architektas ir topografas, profesorius, statybų racionalizatorius, architektūros teoretikas, masonas, 1794-ųjų sukilimo dalyvis. L. Gucevičius įtrauktas ir į mokyklines istorijos kurso programas, tapęs net poetinio epo personažu – J. Marcinkevičiaus draminio kūrinio „Katedra“ pagrindiniu herojumi. Kol kas jis vienintelis Lietuvos architektas, minimas Jameso Stevenso Curlo Oksforde 1999 ir 2000 m. išleistoje Architektūros enciklopedijoje (Dictionary of Architecture). Tiesa, čia jis vadinamas lenkų neoklasicistu, bet Vilniaus katedra apibūdinama kaip „įspūdingas neoklasicistinio grynumo, kuris kitur Europoje nebuvo pasiektas, pavyzdys“.

Intensyvi profesinė veikla nekliudė L. Gucevičiui dalyvauti viešajame gyvenime. Išauklėtas prancūzų enciklopedistų kūrybos dvasia, buvo puikus pašnekovas literatūros ir meno temomis, mokėjo kelias kalbas, dalyvaudavo Ignoto Masalskio salonuose Verkiuose. L. Gucevičius turėjo aktyvią visuomeninę poziciją – tai liudija jo dalyvavimas lietuviškose masonų ložėse „Uolusis lietuvis“, „Gerasis Ganytojas“. Jis buvo paskirtas ir Vilniaus apygardos rinkimų direktoriumi, Nacionaliniame komitete ėjo saugumo skyriaus viršininko pareigas, turėjo artilerijos pulkininko laipsnį. Jo ideologinis angažuotumas pasiekė kulminaciją 1794 m. sukilimo metais, kai jis su I. Masalskiu atsidūrė priešingose barikadų pusėse, vienas kaip Targovicos konfederatų, kitas kaip Gegužės 3 d. konstitucijos šalininkas, vienas kaip unijos su Rusija gerbėjas, kitas kaip aršus pilietinės valstybės patriotas, Miestiečių gvardijos vadas.

Kuo jis svarbus Vilniaus universiteto istorijai?

XVIII a. paskutinių dešimtmečių Lietuvos švietimo politikos dokumentuose siekta orientuotis į modernią visuomenės reikmes atliepiančią edukaciją: „vyriausiosiose mokyklose, kt. universitetuose turi būti dėstomi visų rūšių mokslai, taip reikalingi šaliai“. Tokią ugdymo „viziją“ Edukacinė komisija įgyvendino – 1793 m. universitete pradėjo veikti Architektūros katedra, o pirmuoju jos profesoriumi tapo tuomet jau klasicizmo korifėjus L. Gucevičius. Jo sukurta glausta metodiška programa – vienas reikšmingiausių jo didaktikos nuopelnų. Programoje buvo sujungti civilinės ir karinės architektūros principai. Architektūra įteisinta kaip savarankiška, profesinę kvalifikaciją suteikianti disciplina (iki tol ji dėstyta kaip pagalbinis, matematikos studijas papildantis mokslas), gilėjo dalykinė specializacija. Fizikos fakultete įsikūrusi Architektūros, kiek vėliau (1797 m.) – ir nauja Tapybos ir piešimo katedros sudarė realų pagrindą formuotis Vilniaus meno mokyklai. Lygiomis mokslo šakų teisėmis įsiterpusios į universitetinių kursų tinklą meninio ugdymo disciplinos skatino sistemingą šios srities edukaciją. Vilniuje vykusios reformos paskatino atsinaujinti ir Varšuvos bei Krokuvos universitetus. Juose architektūros ir dailės mokymas pradėtas diegti gerokai vėliau, 1816 m. Šios Lenkijos mokyklos iš Vilniaus universiteto perėmė organizacinę ir pedagoginę patirtį; o pirmuoju architektūros profesoriumi Varšuvos universitete tapo Vilniaus universiteto dėstytojas Mykolas Kado.

Kas žinoma apie L. Gucevičiaus studijų ir profesoriavimo VU metus?

Architektas mirė sulaukęs vos 45 metų. Gimė netoli Kupiškio, Migonių kaime, nekilmingų valstiečių šeimoje. Tėvai jam buvo numatę dvasininko karjerą: vaikystėje L. Gucevičius 5 metus mokėsi Panevėžio apskrities pijorų mokykloje, tęsti mokslų buvo išsiųstas į Vilniaus vyskupijos kunigų seminariją. Mokydamasis seminarijoje, drauge studijavo ir Lietuvos vyriausiojoje mokykloje: gilino matematikos žinias pas profesorius Pranciškų Norvaišą ir Tadą Kundzičių, architektūros pagrindų sėmėsi iš vieno iš Lietuvos klasicizmo pradininkų Martyno Knakfuso. Studijose jį pastebėjo Vilniaus vyskupas, Edukacinės komisijos pirmininkas, mecenatas Ignotas Masalskis. Už savo sėkmingą karjerą, studijas užsienyje, namą Vilniaus Šv. Jono gatvėje, žemėvaldą, bajoro titulą, nuolatinę gerai mokamą Vilniaus universiteto Architektūros katedros profesoriaus vietą ir prestižinius užsakymus (Katedra, Verkių rūmai) jis visų pirma turi būti dėkingas I. Masalskiui. Dosnaus globėjo dėka L. Gucevičius tęsti mokslų išsiųstas į Romą, paskui į Paryžių, lankėsi Švedijoje, Hamburge, Liubeke. Puikiai išsilavinusiam jaunam architektui dukart (1777 ir 1780 m.) buvo siūloma garbinga katedros vadovo vieta Krokuvos akademijoje.

L. Gucevičius buvo pirmasis Lietuvos architektas, kuris pasiekė aukščiausią profesinį akademinį išsilavinimą menų sostinėse. Jo karjera darė įspūdį ir amžininkams, kurie pažymėjo, kad „žema ir neturtinga kilmė dažniausiai būna didžių ir žymių žmonių lopšys“.

Prieš pradėdamas dirbti Architektūros katedros Vilniaus universitete vadovu, L. Gucevičius jau turėjo darbo su studentais patirtį: nuo 1789 m. ėjo topografijos ir architektūros profesoriaus pareigas ką tik įkurtoje Vilniaus kariuomenės inžinierių mokykloje. Darbo universiteto Architektūros katedroje pradžia L. Gucevičiui buvo gana dramatiška ir nesklandi. Jo biografas architektas Karolis Podčašinskis 1823 m. rašė:

„1793 metų pabaigoje Gucevičius iš tuometės Lietuvos edukacinės komisijos gavo daug privalumų teikusią vietą Vilniaus akademijoje, Civilinės architektūros katedroje. Tačiau jam nepavyko tuojau pat imtis šių pareigų, nes šalį krėtė neramumai. 1794 metų sukilimo metu Gucevičius buvo pašauktas į šauktinių kariuomenę, todėl mums išliko šio architekto, taikos, o ne karo šalininko, atvaizdas kareivio uniforma. […] [Po sukilimo ir žuvus rėmėjui I. Masalskiui – R. B.] Gucevičius nebeturėjo lėšų skurstančiai gausiai šeimai ir, 1795 metais išdėstęs savo vargus Jo Šviesybei kunigaikščiui Repninui, vėl atgavo architektūros profesoriaus vietą Vilniaus imperatoriškajame universitete.“

Susiklosčiusią padėtį prisiminimuose 1829 m. panašiai apibūdino ir kitas VU profesorius Stanislovas Jundzilas: „M. Počobutas, architektūrą laikydamas veikiau amatu nei metodišku mokslu, ilgai priešinosi jos įtraukimui į studijų programą. Laurynas Gucevičius jau daugelį metų Lietuvoje buvo žinomas ir visų gerbiamas dėl savo talento ir privalumų […]. Veltui M. Počobutui buvo įrodinėjama, kad pakviestas į katedrą šis vyras Akademijai atnešiąs šlovę ir pripažinimą, o šaliai – naudą. Nežinia, ar jis priešinosi šiems norams todėl, kad nevertino architektūros kaip mokslo, ar iš priešiškumo – tai labai panašu į tiesą – Masalskiui, iš kurio rankų niekas niekada nenorėjo priimti naujo nario į akademijos būrį. Tik 1793 m. Lietuvos edukacinė komisija paskyrė Gucevičių į Akademijos katedrą. Neramumai šalyje neleido jam tuoj pat užimti šių svarbių pareigų: o dėl dalyvavimo 1794 m. krašto sukilime neseniai gautą vietą prarado. Galiausiai 1795 m. išsirūpinęs iš N. Repnino profesūrą akademijoje, pradėjo dėstyti architektūros pagrindus teikdamas klausytojams didelę naudą, tačiau greitai, kamuojamas ilgos ligos, savo paskaitas turėjo nutraukti.“

Po sukilimo L. Gucevičius, kaip ir kai kurie kiti sukilimo dalyviai, buvo amnestuotas, bet kurį laiką nuo profesoriaus pareigų nušalintas. Matyt, dėl asmeninio lankstumo, o gal ir dėl gyvenimiško apsukrumo jis nepateko N. Repnino nemalonėn, o jau nuo 1796 m. pabaigos dėstė civilinę ir karinę architektūrą universitete.

Architektūros profesoriaus kursas buvo numatytas trejiems metams ir aprėpė bendruosius civilinės ir karinės architektūros principus. Dėstoma buvo po 1,5 val. 3 kartus per savaitę, t. y. architektūros užsiėmimams laiko buvo skiriama lygiai tiek, kiek kitoms tiksliųjų mokslų (fizikos, astronomijos, aukštosios ir taikomosios matematikos) paskaitoms.

L. Gucevičius, atrodo, buvo ne tik puikus architektas praktikas, įtaigus pedagogas (dėstė, K. Podčašinskio žodžiais, „be galo lengvai“), bet ir architektūros teorijos žinovas. Iki Antrojo pasaulinio karo Varšuvos nacionaliniame muziejuje, M. Bersohno rinkiniuose, buvo saugomas L. Gucevičiaus architektūros paskaitų rankraštis („Skrót programu Wykładów Architektury“), deja, per karą jis dingo. Iš visų jo tekstų išliko tik 1797 m. publikuota trimečio architektūros kurso programa, kurioje atsispindėjo ir studijų metais įgyta, ir kūrybinės bei pedagoginės veiklos patirtis.

Deja, L. Gucevičius dėstė trumpai, nespėjo išugdyti nė vienos architektų kartos.

Kokie reikšmingiausi jo kūriniai?

Savo brandžiausius kūrinius – Vilniaus katedrą ir rotušę L. Gucevičius suprojektavo būdamas vos trisdešimties. Šie pastatai buvo svarbiausi reprezentaciniai miesto akcentai. XVIII a. antrosios pusės Europos kontekste L. Gucevičiaus projektai buvo labai novatoriški ir net drastiški. Visų pirma, moderniu ir madingu neoklasicizmo stiliumi rekonstruoti svarbiausius pastatus buvo prabanga, kurią leisti sau galėjo retas Europos miestas. Antra, L. Gucevičiaus projektų turinys buvo ideologiškai angažuotas: klasicistinė architektūra sieta su demokratiniais Apšvietos epochos idealais, visuotine piliečių socialinės lygybės idėja. Katedra ir rotušė buvo sumanytos kaip vieši pastatai. Ligi tol Vilniaus katedra, kaip ir kitos Europos katedros, saugojo savo privilegijuotą sritį sienomis ir uždarais kiemais. Lietuvoje klasicistinė architektūra turėjo tam tikrų patriotinių aspiracijų: lietuvių kilmės iš Palemono ir su juo atvykusių romėnų teorija jau nuo XVI a. buvo Lietuvos savarankiškumo siekimų atrama. Klasicizmas, susiejęs Lietuvos dabartį su garbinga antikos tradicija, tapo tam tikra dvasine atsvara politinei tikrovei.

L. Gucevičiui priskiriamų, bet dokumentiškai neatributuotų kūrinių sąrašas ilgas, pastatų geografija plati. Jį kvietė dirbti žymiausi Lietuvos didikai: Radvilos, Masalskiai, Pacai, Pociejai, Chreptavičiai, Tyzenhauzai, Chominskiai, Scipijonai, Soltanai. Daugybės brandaus ir vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu sukurtų objektų priskyrimas L. Gucevičiui rodo, kokią svarbią reikšmę turėjo šio architekto vardas ir veikla. Praėjus net porai dešimtmečių po jo mirties kai kurie dvasininkai, sudarinėdami savo bažnyčių vizitacinius dokumentus, stengdavosi pažymėti, esą jų „bažnyčių kontūrai“ sukurti „pono Gucevičiaus rankos“.

Kokia jo darbų reikšmė Vilniaus ir Lietuvos architektūrai?

Lietuvoje L. Gucevičius įdiegė naują architektūros kryptį – grynąjį, antikos paveldo interpretacijomis paremtą neoklasicizmą. Tai buvo naujovė ne tik Lietuvos, bet ir visos Abiejų Tautų Respublikos mastu. Du L. Gucevičiaus suprojektuoti pastatai, Vilniaus katedra ir rotušė, sudarė tik nedidelę XVIII a. antrojoje pusėje Vilniuje vykusių statybų dalį. Tačiau jie buvo svarbiausiose sostinės vietose, lyg ir žymėjo miesto centro ašies ribas ir tai lėmė, kad Vilnius buvo suvokiamas kaip miestas, turintis neoklasicistinį veidą. L. Gucevičiaus dėka galime kalbėti ir apie Vilniaus klasicizmo mokyklą, visiškai skirtingą nuo Lenkijoje dominavusios Varšuvos mokyklos. Palyginti su amžininkais, L. Gucevičiaus darbai pasižymi europiniu lygiu. Jo kūriniai darė stiprų poveikį daugeliui neoklasicizmo architektų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Vadinamoji „vilnietiškoji Gucevičiaus mokykla“ turėjo įtakos Stanislovo Augusto dvaro architektui Stanislovui Zavadzkiui. Lietuvoje „Gucevičiaus stilius“ išpopuliarėjo XIX a. pirmojoje pusėje, veikiamas romantizmo. Katedros fasado kompozicija pakartota Eišiškių, Mielagėnų, Nedzingės, Onuškio, Taujėnų, Pajūrio bažnyčiose, dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančiose Dauginavos, Žaludoko, Zaniavičių, Rasnos, Eismantų, Valožino, Šemetų bažnyčiose.

Prieš keletą dešimtmečių visur buvo rašoma Stuoka-Gucevičius, dabar jau pavardė sutrumpėjo ir kiemelis vadinamas Lauryno Gucevičiaus vardu. Kokia iš tiesų buvo architekto pavardė ir kodėl jos rašyba taip keitėsi?

Šį klausimą yra tyrinėję istorikai Juozas Lebionka, Edmundas Rimša. Tačiau vis dar lieka „miglotų“ vietų. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomoje Palėvenės dominikonų bažnyčios XVIII a. krikšto metrikų knygoje yra būsimo architekto krikšto įrašas. 1753 m. rugpjūčio 5 d. Lauryno vardu buvo pakrikštytas tėvo Simono Masiulio ir motinos Kotrynos Masiulienės iš Migonių kaimo (Kupiškio rajonas) kūdikis. Kai S. Masiulis, vedęs antrą kartą, krikštijo dukterį Teresę (po 16 metų), bažnyčios metrikų knygoje jis įrašytas jau Gucevičiaus pavarde – manoma, kad ja S. Masiulį kartais vadino kaimynai, norėdami išskirti iš kitų bendrapavardžių. Kodėl būsimasis architektas pasirinko Gucevičiaus pavardę, galima tik spėlioti. J. Lebionkos nuomone, įtakos galėjo turėti ir Lauryno motinos giminaitė bei jo krikšto mama Ona Baltušytė-Gucevičienė, kuri esą galėjo jaunuolį auginti ir leisti į mokyklą savo pavarde. E. Rimšos nuomone, polonizuota Gucevičiaus pavardė, siekiant aukštesnių mokslų, jaunajam Laurynui galėjo labiau praverti duris negu aiškiai valstietiška Masiulio pavardė. 1790 m. L. Gucevičius buvo nobilituotas (tapo bajoru) ir ėmė vadintis Montrimu-Gucevičiumi (šitaip jis neretai pasirašinėjo dokumentus ir brėžinius) – tikėtina, kad galėjo prisidėti į herbą priėmusio asmens pavardę. Jis pats niekada „Stuoka“ nepasirašinėjo, šitą pavardę jam prišliejo biografai.