Filologijos fakultete neseniai apginta dr. Jurgitos Žąsinaitės-Gedminienės daktaro disertacija „Gardinas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centras. XVIII a. antroji pusė (1765–1793 m.)“. Šiame, gal kiek netradiciniame filologijos moksluose, darbe į Gardiną pažvelgta kaip į vieną svarbiausių LDK kultūros centrų 1765–1793 m., nagrinėtas jo kultūrinis gyvenimas. Nusprendėme pakalbinti Jurgitą ir paklausinėti apie jos tyrimus ir kitus nuveiktus darbus.

Jūsų disertacijos tyrimų laukas – vieno miesto kultūros istorija. Pasirinkote labai konkretų laikotarpį: nuo Antano Tyzenhauzo (1733–1785) paskyrimo Gardino seniūnu iki paskutinio ATR Seimo metų. Kodėl nusprendėte tirti šį miestą ir minėtą laikotarpį?

Mintis tirti XVIII a. antrosios pusės Gardino kultūrinį gyvenimą kilo dar prieš gerą dešimtmetį, rašant magistro darbą, kuriame analizavau lietuvių didaktinės prozos ištakas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydžio literatūrą. Tačiau į magistro darbą įtraukti Gardine leisti tekstai tebuvo tik tam tikri spalvingi inkliuzai, kuriantys plėtotiną intrigą, bet nuodugniau nenagrinėti. Apgynusi magistro darbą, nusprendžiau savotiškai save išbandyti – atsitraukti nuo literatūros mokslų ir imtis užsienio kalbos studijų. Taigi Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu pradėjau studijuoti anglų kalbą. Studijų nebaigiau, nes, gavusi pasiūlymą padirbėti vertėja nedideliame Airijos miestelyje, nedvejodama sutikau ir keleriems metams apsigyvenau prie lietuvišką ežerą primenančios Airijos jūros. Prie jos prisiglaudęs, į rudeninę Palangą panašus Veksfordas ne tik neleido savęs prisijaukinti, bet vis kurstydavo mintis apie tekstuose paliktą Gardiną… Sakyčiau, paslaptingieji miestų suokalbiai… Džiaugiuosi, kad juos išgirdau. 2008 m. grįžau į Lietuvių literatūros katedrą, prie XVIII a. Gardino.

Kodėl XVIII a. Gardinas? Tuomet Gardinas vadintas karališkuoju, Jo Didenybės miestu, tituluotas antrąja LDK sostine, amžininkų lygintas su klestinčiais Vakarų Europos centrais. Pasirinktą tyrimo laikotarpį rėmino Antano Tyzenhauzo paskyrimas Gardino seniūnu ir paskutinio ATR Seimo metai, simboliškai užbaigę nepilnus tris dešimtmečius trukusį Gardino šlovės periodą.

Koks gi buvo tuos nepilnus tris dešimtmečius trukęs Gardino šlovės laikotarpis? Kokį miesto paveikslą pavyko nubraižyti?

Turiu pripažinti, kad padariau tikrai ne viską, ką buvau užsimojusi. Stažuodamasi Minsko, Varšuvos universitetuose, darbuodamasi Gardino archyve surinkau labai daug medžiagos, kurios nemenka dalis liko į disertaciją neįtrauktuose užrašuose. Toji dalis kaip gyvas priekaištas neleidžia pajusti to atodūsio, kuris jaučiamas pabaigus svarbų darbą. Daug kas dar liko nepasakyta, neįvertinta, daug kam dar būtinas tęsinys. Tačiau XVIII a. antrosios pusės Gardino paveikslas, be abejonės, jau pradėtas piešti. Jis gana ryškus, su išskirtiniais, anksčiau „tapančių“ tyrėjų nepastebėtais ar tiesiog praleistais veidais, turintis mažai sąsajų su kanoninėmis tiesomis. Pripažįstant, kad Gardino miesto tekstas, kaip ir bet kuris kitas žodinis ar vaizdinis diskursas, yra neatsiejamas nuo autoriaus ar autorių, disertacijoje pristatyti reikšmingus įrašus Gardino miesto palimpseste (palimpsestas – pergamentas arba papirusas, ant kurio, nuskutus ankstesnius įrašus, rašyta antrą kartą; pirminis tekstas buvo naikinamas ne tik dėl siekio juo atsikratyti, bet dažnai norint dar sykį panaudoti brangią pergamento medžiagą) palikę asmenys: Gardino seniūnas A. Tyzenhauzas, savitas kultūros formas brandinusi įvairiatautė miestietija, pilietinę ir patriotinę savimonę budinę LDK pasiuntiniai 1793 m. Gardino Seime. Tyrinėti ir jų tekstus skaičiusiųjų atsiliepimai: po Lietuvos ir Lenkijos žemes keliavusių svetimšalių memuarai, LDK veikėjų, poetų vertinimai. Skirtingų Gardino tekstų analizė leido į antrąją LDK sostinę pažvelgti kaip į ypatingą aurą ir mitologiją turintį miestą, savyje telkiantį ne tik apšvietos epochai būdingus bruožus, bet ir vietinio kolorito atspalvius.

Kokius šaltinius ir tyrimo būdus naudojote savo moksliniame darbe?

Svarbūs disertacinio tyrimo šaltiniai buvo A. Tyzenhauzo laiškai, adresuoti jo sekretoriui Mykolui Bogušui (1746–1820), karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui (1732–1798), į Gardiną kviestiems italų architektui Giuseppe’i de Sacco (1735–1798) ir garsiam prancūzų filosofui, švietėjui Jeanui Jacques’ui Rousseau (1712–1778). Be jų, pasitelkti ir po LDK keliavusių bei savo keliones užrašiusių XVIII a. Vakarų Europos autorių veikalai. Jais remiantis, rekonstruotos tuometinės seimų miesto, kaip teksto, skaitymo iniciatyvos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos istoriografijoje tokio pobūdžio raštai tebėra tyrimų paribiuose, retai įtraukiami į senosios kultūros formų analizę. Iš tiesų praeityje publikuoti kelionių pasakojimai yra autentiška medžiaga, padedanti pažinti amžininko užfiksuotus to meto visuomenės gyvenimo ir jos kultūros atspindžius, ne vien sužinoti subjektyvius kelionių įspūdžius, bet ir gauti enciklopedinių žinių apie aplankyto krašto gamtą, ūkį, visuomenę, politinę sistemą, kultūrą. Prie tokių kelionių aprašymų galima priskirti anglikonų dvasininko, mokytojo, po svečias šalis keliavusių kilmingųjų palydovo, rašytojo Williamo Coxe‘o (1748–1828) veikalą „Travels into Poland, Russia, Sweden and Denmark“ ir žymaus to meto vokiečių astronomo bei matematiko Johanno Bernoullio (1744–1807) rinkinį „Sammlung Kurzer Reisebeschreibungen“ (Trumpas kelionių aprašymų rinkinys). Abiejų autorių darbuose pateikta svarbios informacijos apie XVIII a. antrosios pusės Gardiną ir tuo metu seniūno pareigas ėjusį A. Tyzenhauzą, yra žinių apie miesto urbanistinį kraštovaizdį, įvairius visuomenės sluoksnius (vietinius gyventojus, svetimtaučius, bajorus, valstiečius, elgetas), politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą. Tiek W. Coxe‘o, tiek J. Bernoullio veikalai Vakarų Europoje buvo labai populiarūs, dažnai versti į kitas kalbas. Juos lyginant matyti, kad, priešingai nei W. Coxe‘o knyga, iš esmės tik papildžiusi vakarų europiečių sąmonėje jau egzistavusius stereotipus apie LDK kaip menkai išvystytą, ekonomiškai ir kultūriškai atsilikusį kraštą, J. Bernoullio kelionių užrašuose, nors ir kritikuota ydinga ATR socialinė ekonominė santvarka, LDK centrai – Vilnius ir ypač Gardinas – vertinti kaip ypatinga dvasine kultūra išsiskiriantys, svetingą prieglobstį kitataučių bendruomenėms siūlantys miestai.

Siekiant kuo aiškiau išvysti ir kartu padaryti matomą XVIII a. antrosios pusės Gardino kultūrinį gyvenimą, disertacijoje analizuoti tiek epochos, leidusios subręsti iki tol Vakarų Europai mažai žinomam LDK ūkio ir kultūros centrui, ypatumai, to meto kultūros konceptai, jų formavimasis tarp oponuojančių apšvietos ir kontrapšvietos inicijuotų pasaulėžiūrų, tiek krašto vidinių įtakų nulemti XVIII a. antrosios pusės Gardino kultūrinio, politinio gyvenimo artefaktai. Į pastaruosius žvelgta kaip į daugiakultūrio miesto palimpseste paliktus įrašus, kuriančius tiriamam laikotarpiui būdingą pasakojimą. Palimpsestas traktuotas ne kaip tam tikra metafora, bet kaip tiriamojo darbo metodas, padedantis naujai atrasti ir įvertinti pasirinkto laikotarpio specifiką.

Baltarusių tyrėjų skleidžiamas ir tvirtinamas Šv. Huberto miesto (taip vadinamas senasis Gardinas), kaip daugybę tekstų talpinančio palimpsesto, vaizdinys įpareigojo ne tik ieškoti per pastaruosius šimtmečius trintų, perrašytų ar naujai įspaustų praeities pėdsakų, bet ir traktuoti miesto erdvę kaip kultūrinių prasmių išsikristalizavimo vietą. Panašiomis skaitymo strategijomis vadovavosi ir naujai perrašytą Gardino tekstą skaitę XVIII–XIX a. memuaristai, poetai, dailininkai. Jų vertinimai, meninės interpretacijos disertacijoje prilyginami XVIII a. antrosios pusės rašymo iniciatyvoms ir įtraukti į tos pačios analizės lauką.

Ką norėjote pasakyti savo disertacija? Kokios medžiagos rinkimo ar rašymo akimirkos įsiminė?

Norėjau papasakoti apie nepelnytai užmarštin nugramzdintą, savo istorijomis spalvingą antrąją LDK sostinę. Ilgai galvojau, koks šis pasakojimas turėtų būti – grožinis, dokumentinis, mokslinis. Dėl galimybės rinkti šaltinius užsienio bibliotekose, archyvuose, dėl profesionalių konsultacijų pasirinkau trečiąjį variantą. Taigi į doktorantūrą stojau jau tvirtai žinodama, ką ir kaip tirsiu. Norėjau, kad disertacijai vadovautų puiki senosios literatūros tyrinėtoja, naujai ir įdomiai traktuojanti reformacijos ir ankstyvųjų naujųjų laikų intelektinę istoriją, Lietuvių literatūros katedros profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Esu jai dėkinga ne tik už profesionalius patarimus, bet ir už nuolatinį palaikymą, tikėjimą, kad būsimas darbas tikrai vertingas ir gali reikšmingai papildyti Lietuvos kultūros tyrimų lauką.

Netikėčiausi iššūkiai laukė pradėjus rinkti tyrimo medžiagą ir šaltinius – jų buvo mažai, o ir tie patys sunkiai prieinami. Nemaloniai nustebino kai kurių Baltarusijos bibliotekų ir archyvų darbuotojų požiūris į svetimtaučius tyrėjus. Keletą tokių nesusikalbėjimo fragmentų aprašiau „Šiaurės Atėnuose“ publikuotoje esė „Kelionės tikslas – šventinė „Krambambulia“: „Besibaigiant mano viešnagei žydrojoje šalyje, užsuku į Nacionalinį archyvą – tikiuosi ten rasti retus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraščius. Prakauli, kuoduota darbuotoja spriegia į mane įtarų žvilgsnį ir, tik išvydusi rankose spaudžiamą „Raudonosios aguonos“ maišelį, paklausia, ko pageidaučiau. Kyšteliu saldainius ir paprašau XVIII amžiuje Gardine išleistų tekstų. Moteriškė paima saldainių maišelį, nerūpestingai pavarto rankose, vypteli ir atsidūsėjusi taria: „Vėlei receptų ieškot. Iš kur atvykot? Iš Lietuvos? Ar jums savų trauktinių maža?“ Tyliu. Laukiu. Šioje šalyje mane kaip niekur kitur moko pavyzdingai tylėti ir laukti. Puikūs pedagoginiai metodai, grįžusi mėginsiu kur nors juos pritaikyti. Kuoduotoji kalba toliau: „Štai mūsiškiai pasirausė po senų ir retų spaudinių fondus ir surado. Didelius pinigus uždirbo iš XVIII amžiuje gaminto, dabar jau nacionalinio tapusio alkoholinio gėrimo „Krambambulia“. Nežinot? Būtinai parvežkit to šventinio gėrimo saviškiams, pamatysit, kaip patiks. Juk šitaip geriau pažinsit mūsų tautą, įminsit krašto istorijos vingius. Žinia, mes ne tokie intelektualūs kaip kokie vokiečiai ir ne tokie racionalūs kaip prancūzai – mūsų identitete ryškesnės emocijos, o ne intelektas. Mūsų jausmingumas pasyvus, nedramatiškas, gimstantis ne iš gyvenimo konfliktiškumo ar dvilypumo, bet iš mąslaus stebėjimo. Mes stebime mus supantį, globojantį ir teisiantį pasaulį, suraukę antakius stebime, patys bijome ir kartais kitus gąsdiname. Bet dažniausiai ramiai viską apsvarstom, dažnai tylim, tyloj gimsta genialūs sprendimai. Galbūt mūsų kultūra ir nėra labai patraukli savo išorinėmis formomis, tačiau tikroji vertė slypi giliau, jei tik turėsit noro, paieškokit, suradusi nustebsit.“

Tiesa, prie šio iliustratyvaus pavyzdžio būtina pastaba: tiek Minske, tiek Gardine sutikau ne vieną profesionalų, puikiai mano tiriamą objektą išmanantį, itin geranoriškai nusiteikusį pagalbininką.

Esate išleidusi apysaką „Akmeniniai Avondalio namai“ (2008 m.). Ar disertacijos rašymas netrukdė kūrybai? Kokių turite kūrybinių planų?

Jau keleri metai nerašau nei poezijos, nei prozos, nei publicistikos tekstų. Visą savo laiką skyriau disertacijos rašymui. Praėjus pirmiems doktorantūros metams, turėjau atsisakyti visų kadais ypač mėgtų ir brangintų darbų darbelių. Kalbu apie grožinę kūrybą, apie Anykščių krašto „šviesulių“ ieškojimus. Pastarąją veiklą labai nelengvai apleidau. Sekdama garbaus kraštiečio svėdasiškio Vaižganto pavyzdžiu, buvau užsidegusi surinkti kuo daugiau Anykščių krašto „deimančiukų“. Nemažai jų pavyko rasti. Deja, kai kurie atrasti „šviesuliai“ švietė tik mano tekstuose, realybėje juos pernelyg dažnai temdė arogancijos, savimylos šešėliai. Žinoma, tai pamatai daug vėliau, jau laikui nušlifavus apgaulingą tuščiavidurio deimanto blizgesį.

Tolesnių kūrybinių planų dar nesu rimtai svarsčiusi. Labai norėčiau išleisti dar prieš doktorantūros studijas baigtą rašyti ir beveik paruoštą spaudai romaną „Smaragdinė karštinė“. Tai – svarbias jaunos moters egzistencines situacijas aktualizuojantis pasakojimas. Mano pirmosios knygos krikštamotė (recenzentė), prozininkė, eseistė, literatūros tyrinėtoja Gintarė Adomaitytė, perskaičiusi „Smaragdinės karštinės“ rankraštį, pasakė, kad, palyginti su pirmąja, antroji knyga brandesnė. Antrosios knygos laukia ir kiti „Akmeninių Avondalio namų“ skaitytojai. Nenorėčiau jų nuvilti.

Jūsų literatūrologiniai ir publicistikos tekstai, recenzijos spausdinami kultūros leidiniuose „Metai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Naujasis Židinys-Aidai“, „Pasaulio anykštėnas“, publikuojami interneto žiniasklaidoje. Esate dalyvavusi respublikiniame tarmiškos kūrybos konkurse ir pelniusi trečiąją vietą už rytų aukštaičių anykštėnų patarme parašytą prozos kūrinį „Paskutinis Afūnios sniegas“ (2010 m.). Kaip sugebate suderinti šitiek skirtingų amplua?

Matyt, filologinis smalsumas skatina išmėginti vis kitas kūrybines sritis. Šių amplua keitimas žavus, ugdo kūrybiškumą, kartu tai ir tam tikra intelektinio žaidimo forma. Vis dėlto toks žaidimas neturėtų tęstis pernelyg ilgai. Na, o dermės problemą lengvai išsprendžia visas skirtybes sujungianti kūryba.

Taigi Gardinas jau ištyrinėtas, disertacija sėkmingai apginta, tad kas toliau? Podoktorantūros studijos, mokslinė, pedagoginė veikla, o galbūt ketinate atversti visiškai naują lapą ir imtis ko nors naujo?

Manau, kad būsima veikla dar mažiausiai kelerius metus bus susieta su pradėtais tirti Gardino tekstais. Daug svarbių, svarstytinų, tirtinų dalykų į disertaciją nebuvo įtraukta. Tad apginta disertacija težymi tik pasirinkto tyrimo pradžią. Viliuosi, kad podoktorantūros studijos padės įgyvendinti gal šiandien ir per daug ambicingai skambančius užmojus, gal jie suguls ir į mokslinę monografiją.