Vingio parke, kur  Neris daro vingį, kažkada stovėjo jėzuitų dvaras – Vingio rūmai. Juos XVIII šimtmečio pradžioje jėzuitai pastatė iš pajamų, kurias gavo iš Akademijos vaistinės. Vėliau šis pastatas tapo Vilniaus vyskupo Masalskio nuosavybe; po to jį nusipirko tuometinis Vilniaus karinis gubernatorius generolas grafas L. Benigsenas. Vėliau rūmai apleisti. 1919 m. buvusioje dvarvietėje įsteigtas Vilniaus botanikos sodas. Šiuo metu  čia įsikūręs VU Botanikos sodo Augalų geografijos ir sistematikos skyrius

1812 metais imperatoriaus Aleksandro I apsilankymo Vilniuje garbei Vilniaus generalgubernatorius L. Benigsenas surengė puotą. Ruošiantis jai paaiškėjo, kad Vingio rūmuose netilps visi svečiai, todėl, Vilniaus Universiteto architektūros profesorius Mykolui Šulcui vadovaujant, parke ant lengvų kolonų buvo pastatyta pavėsinė. Joje turėjo vakarieniauti monarchas kartu su damomis ir aukščiausiais valstybės veikėjais. Likus porai valandų iki puotos pradžios, nuvirto visas pavėsinės stogas. Architektas M. Šulcas kažkur pradingo. Balius vyko po atviru dangumi. Ilgai atkakliai architekto ieškota, kol pagaliau buvo pastebėta Neryje plūduriuojanti jo skrybėlė.  Miestiečiai kalbėjo, jog Šulcas nusiskandino iš gėdos, nes prieš šią nesėkmę buvo sugriuvęs ir kitas jo projektuotas pastatas. Bet buvo ir kalbų apie tai, kad profesorius nusiskandino nepavykus sąmokslui nužudyti carą.