Nelegali migracija, COVID-19 pandemija, karo pabėgėlių antplūdis iš Ukrainos – per pastaruosius metus Lietuva susidūrė su daugybe iššūkių. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Vitalio Nakrošio, iš šių krizių buvo pasimokyta, o valstybės atsakas leido sukurti veiksmingas struktūras ir geriau pasiruošti ateities išbandymams.

Apie tai, kaip pastarųjų metų įvykiai vertė Lietuvos Vyriausybes ieškoti naujų krizių valdymo būdų, atsigauti po jų ir geriau pasiruošti įvairioms sisteminėms grėsmėms ateityje, VU tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ diskutavo VU TSPMI profesorius V. Nakrošis ir doktorantas Vytenis Fuks.

Daugialypės krizės iššūkiai

Pastaruosius penkerius metus Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, patyrė kelias krizes – COVID-19 pandemiją, migracijos krizę, energijos kainų šuolį. Šios krizės ne tik ištiko vienu metu, bet ir darė viena kitai įtaką, sudarydamos daugialypės krizės situaciją, kurioje veikti turėjo tiek valdžios institucijos, tiek visuomenė.

Pasak prof. V. Nakrošio, anksčiau Lietuva dažniausiai susidurdavo su pavienėmis krizėmis, pavyzdžiui, 2008 m. pasauline finansų krize. Tačiau šiandieninės krizės yra tarpvalstybinės, todėl jų valdymas tampa sudėtingesnis: „Per pastaruosius penkerius metus autoritarinių valstybių agresija paaštrėjo, todėl išaugo sisteminių grėsmių ir pavienių krizinių situacijų, kurios peraugo į didelę daugialypę krizę.“

VU doktorantas V. Fuks išskiria dvi atsako į krizę strategijas: „atšokti atgal“ ir „daryti šuolį pirmyn“: „Kai kalbame apie „atšokimą atgal“, turime omenyje, kad institucijos sugeba mobilizuotis, išgyventi krizę ir grįžti į ankstesnę būseną. Kitaip tariant, jos prisitaiko, stabilizuojasi ir toliau tęsia veiklą. Tačiau „šuolis pirmyn“ – tai labiau transformacinis procesas. Jis reiškia, kad po krizės mes ne tik grįžtame į buvusią padėtį, bet ir išmokstame pamokas, žengiame kelis žingsnius į priekį ir įgyvendiname viešojo valdymo pokyčius ar reformas. Kalbant apie atsparumą, visada svarbu vertinti, ar sugebėjome judėti į priekį. Jį galima matuoti tuo, kaip gebame užtikrinti funkcijas, teikti paslaugas ir tobulėti po krizių. Tai ir būtų bendras atsparumo vertinimo pagrindas.“

COVID-19 pandemijos pamokos ir pokyčiai

Pasak profesoriaus, norėdamos įveikti krizes, tokias kaip pandemija, nelegali migracija, Lietuvos valstybės institucijos turėjo pademonstruoti pajėgumą įveikti šias krizes ir tuo pačiu metu užtikrinti viešųjų bei administracinių paslaugų teikimą.

„Pavyzdžiui, prisimenant COVID-19 pandemijos pradžią, Lietuva ėmėsi griežtų priemonių – užsidarymo, siekdama sustabdyti viruso plitimą. Tačiau tuo pačiu metu buvo apribotos tam tikros asmens sveikatos priežiūros paslaugos, o tai turėjo neigiamą poveikį visuomenės sveikatai. Kyla klausimas: ar dėl to neatsirado perteklinių mirčių, kurių buvo galima išvengti, jei sveikatos sistema būtų buvusi atsparesnė ir sugebėjusi krizės sąlygomis teikti paslaugas? Susidūrus su tokiais sunkumais, paaiškėja, ar valstybės institucijos ir viešojo sektoriaus organizacijos turi pakankamai pajėgumų ne tik įveikti krizę, bet ir užtikrinti paslaugų tęstinumą. Vis dėlto svarbu paminėti, kad iš šių krizių pasimokėme, o mūsų atsakas buvo reikšmingas ir leido sukurti tinkamas struktūras“, – teigia prof. V. Nakrošis.

Pavyzdžiui, anot jo, nuo 2023 m. pradžios Lietuvoje pradėjo veikti nauja krizių valdymo sistema, įskaitant Nacionalinį krizių valdymo centrą prie Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos, sukurtos naujos sistemos, skirtos valdyti specifinėms krizėms, pvz., migracijos valdymo sistema MIGRIS, naudojama tiek migrantų, tiek pabėgėlių registracijai ir valdymui. COVID-19 pandemjos metu pradėta naudoti duomenų analitikos platforma taikoma ir dabartinėse krizių valdymo situacijose, pagerėjo bendradarbiavimas tarp valstybės ir savivaldybių institucijų – jos tapo lankstesnės ir geriau koordinuojamos.

„Apibendrinant – iš pavienių krizinių situacijų ir daugialypių iššūkių mes pasimokėme ne tik tam, kad galėtume įveikti atskiras krizes, bet ir tam, kad ateityje būtume atsparesni ir geriau pasirengę reaguoti į įvairius iššūkius“, – teigia VU mokslininkas.

Trūko finansinių ir žmogiškųjų išteklių

Tyrimo metu buvo išskirta, kad krizinėse situacijose itin trūko finansinių ir žmogiškųjų išteklių – ankstesni planai nebeveikė, aplinkybės pasikeitė, reikėjo ieškoti naujų sprendimų. Be to, buvo akivaizdu, kad valstybės rezervai jau gerokai išnaudoti per ankstesnes krizes, pavyzdžiui, pandemiją, todėl teko ieškoti naujų finansavimo šaltinių.

Iššūkių kėlė ne tik išteklių stygius – ne visų valstybės tarnautojų gebėjimai buvo tinkami ekstremalioms situacijoms spręsti. Trūko psichologinio pasiruošimo, žmonės patirdavo perdegimą, o kai kuriais atvejais dėl didžiulės įtampos darbuotojai tiesiog negalėjo priimti sprendimų ar tinkamai reaguoti.

„Tai rodo, kad investuoti turime ne tik į institucijų infrastruktūrą ir procesus, bet ir į valstybės tarnautojų pasiruošimą, psichologinį atsparumą bei gebėjimus veikti stresinėse situacijose“, – teigia doktorantas.

Lietuvai teko susidurti su keliomis didelio masto krizėmis vienu metu: Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, karo pabėgėlių antplūdis, o kartu ir energijos kainų krizė. Pasak V. Fuks, vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių Lietuvai susidoroti su karo pabėgėlių srautu, buvo didelis visuomenės palaikymas.

Kitas svarbus aspektas, anot jo, yra anksčiau sukurti mechanizmai: „Kadangi Lietuva jau buvo susidūrusi su migracijos krize prie Baltarusijos sienos, daugelis tada įdiegtų sprendimų puikiai pritaikyti ir naujai situacijai. Tai apima ir efektyvų informacijos valdymą, mobilius registracijos punktus, greitesnį sprendimų priėmimą ir koordinavimą tarp institucijų. Tai rodo, kad Lietuvos atsparumas stiprėja – sugebame pritaikyti ankstesnių krizių pamokas naujiems iššūkiams įveikti.“

Pasak prof. V. Nakrošio, reikėtų pabrėžti skirtumą tarp Lietuvos atsako į COVID-19 ir Rusijos agresijos Ukrainoje. Jo teigimu, abi krizės yra tarpvalstybinio pobūdžio, tačiau pagrindinis jų skirtumas yra bendradarbiavimo galimybės.

„COVID-19 pandemijos metu Lietuva galėjo glaudžiai bendradarbiauti su kitomis Europos šalimis, tarptautinėmis organizacijomis, dalintis gerosiomis praktikomis ir bendromis pastangomis kurti efektyviausius atsako mechanizmus. Karo Ukrainoje atveju krizės valdymas labai priklauso nuo tarpvalstybinių karinių konfliktų eigos, santykių tarp Rusijos ir kitų valstybių, jų eskalavimo ir deeskalavimo – tai lemia, kokie sankcijų paketai yra priimami bei įgyvendinami ir kaip keičiasi situacija jų įgyvendinimo metu. Lietuvos valstybės institucijų galimybės kaip nors tiesiogiai atsakyti į Rusijos agresiją Ukrainoje labai ribotos, kadangi pagrindinis mechanizmas yra ekonominės sankcijoos ir dėl jų priėmimo bei įgyvendinimo mes turime bendradarbiauti su Europos Sąjungos institucijomis ir kitomis valstybėmis tam, kad agresorius būtų atgrasytas, tam, kad būtų galima mažinti tarpvalstybinį konfliktą ir įveikti tą krizinę situaciją“, – aiškina profesorius.

Politinis stabilumas ir krizių valdymo tęstinumas Lietuvoje

Prof. V. Nakrošis pažymi, kad COVID-19 pandemija prasidėjo dar Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės laikotarpiu, tačiau būtent Ingridos Šimonytės Vyriausybei teko didžiausias iššūkis – valdyti daugialypę krizę, apimančią ne tik pandemiją, bet ir migracijos krizę bei energijos kainų šuolį.

„Vienos Vyriausybės darbas per visą kadenciją valdant krizines situacijas laikytinas pranašumu, o ne trūkumu, nes politinis stabilumas yra esminis krizės valdymo elementas. Lietuvos krizių valdymo sistema yra smarkiai centralizuota, ir tai pasiteisina, kai pagrindinis krizės šaltinis yra autoritarinių valstybių agresyvus elgesys. Tokiais atvejais valdymas iš centro leidžia greičiau reaguoti ir priimti efektyvius sprendimus“, – aiškina profesorius.

Tyrimų metu mokslininkai pastebėjo tam tikrą nestabilumą pasikeitus Vyriausybėms. Pavyzdžiui, S. Skvernelio Vyriausybė sukūrė COVID-19 krizės valdymo struktūrą, tačiau kadencijos pabaigoje ji buvo panaikinta, o I. Šimonytės Vyriausybė turėjo iš naujo kurti ir pertvarkyti krizių valdymo sistemą, nes atsirado naujų iššūkių, pavyzdžiui, migrantų antplūdis iš Baltarusijos.

„Dėl tokių pokyčių kyla tam tikras nestabilumas, nes institucijos turi nuolat adaptuotis prie naujų struktūrų ir mechanizmų. Svarbu, kad dabartinė Gintauto Palucko Vyriausybė tęsia ankstesnės Vyriausybės politiką krizių valdymo srityje. Ji išlaiko Nacionalinį krizių valdymo centrą ir esamas struktūras, užtikrindama sistemų tęstinumą“, – teigia prof. V. Nakrošis.

Visą pokalbį galite klausyti čia: